Akcininkai

Mes, penki stiprūs vyrai, stovėjome nejudėdami. Vėjo šuoras perėjo per kojas vilkdamas rudeninių lapų girliandas. Mes anksčiau vilkdavome didžiulius maišus su pinigais, lazerių dėklais arba paprasčiausiais čiulpinukais – pasitaikydavo visko. Tai buvo lygiai prieš metus, lygiai tokį pat nerimastingą ir niūrų rudenį.
Kartą nutarėme nuvažiuoti į mišką. Miške labai gera: auga eglės, pušys, žalios samanos tokios minkštutės, grybų tiek daug, taip pat ir uogų, vienas kitas žvėrelis šmėsteli, paukštis. Prie miško stovėjo trobelė, kurioje kūrenome židinį ir gėrėme žolelių arbatą. Jauku ir sveika, gera pailsėti nuo miesto rūpesčių, truputį atsipūsti.
Vieną vakarą kažkas pasibeldė. Šiek tiek sutrikome, bet vienas kitą nuraminę atidarėme duris. Pieš mus stovėjo paprasčiausias Ūkvedys. Pasikvietėme į vidų. Smagiai pasibuvome, paskui Ūkvedys išėjo. Kitą rytą grįžome į miestą.
Mieste ruduo kitoks nei miške. Čia ir kvapas, ir lapai kitokie, žmonės visur skuba, neįsiklauso į gamtos stebuklus.
Aistė laukėsi nuo Tomo, visi nerimavo. Mes, penki vyrai, buvome „Saldumynų pasaulio“ bendraakcininkai – tai mus iš tiesų suvienijo, ėjom koja kojon, nesipykome. Aistė smarkiai kosėjo, ją bėrė. Gydytojai įtarė Aistės katę: esą ji serganti toksoplazmoze ir ji persidavusi vaisiui. Aistė karštai meldėsi prie Aušros vartų Marijos ir prašė, maldavo, kad kūdikis gimtų sveikas. Kaip tik tuo metu du sukčiai prie Nacionalinės filharmonijos pavogė būgnus. Muzikantė buvo atvykusi iš Afrikos, vakare buvo numatytas koncertas. Būgnininkė buvo pervargusi ir įsiutusi: apkeliavusi visą pasaulį, bet tokių vagysčių niekad nepatyrusi. Nedėmesingumu ir akiplėšiškumu buvo apkaltintas visas  Filharmonijos personalas. Mūsų penkiukė pažinojo Aistę. Tomas buvo „Saldumynų pasaulio“ direktorius. Malonus, darbštus vyras, savo prakaitu viską užsidirbdavo. Griežtas ir teisingas – šie žodžiai taikliausiai apibūdintų Tomą. Mes, penki bendraakcininkai, nerimavome dėl Aistės, stengėmės jai rodyti dėmesį, švelnumą, atidumą. Bet moteris vis vien vaikščiodavo labai nuliūdusi ir geso kaip žvakė.
Būgnai neatsirado, Filharmonijos vardas kaip purvinas, dvokiantis kamuolys, nusirito per viso pasaulio spaudą. Visi žurnalistai – nuo seno iki jauno, nuo Ugandos ligi Rygos, negailėdami pliekė muzikos ir meno šventovę.
Tie sukčiai buvome mes – penki stiprūs vyrai.
Dabar mus vienija ne tik bendros akcijos, bet ir šis niekingas nusikaltimas.
Kai Tomas prie veido prikišo laikraštį su didžiuliu straipsniu apie skandalingąją vagystę, stengėmės neįsiduoti, suokalbiškai tylėjome nuleidę akis. Aistė gulėjo aprengta ruda suknele, lyg būtų karališkas ir didžiulis karakumas. Lijo, Ūkvedys buvo Kunigo brolis, todėl laidotuvės praėjo sklandžiai - jei neturi pažinčių, viskas daug sunkiau.