Normal flow of operation!

- Normal flow of operation, – žiūrėdamas į veidrodį ir garsiai šnypšdamas nosį, pats sau tarė Eustachijus.
Jam, kaip nykstančios, tačiau dėl to vis labiau gerbiamos profesijos atstovui, ši frazė skambėjo itin maloniai. Šiuos keturis žodžius sykį jis užtiko ant kartoninės labai brangaus porcelianinio unitazo pakuotės; žodžiai žymėjo rodyklę, iliustruojančią vandens tėkmės kryptį iš bakelio per unitazą ištekamosios movos link. Ilgokai anąkart pastudijavęs piešinėlius, Eustachijus pagaliau sudėjo visas komplekte buvusias tarpines, susuko visus varžtelius ir ryžosi paleisti vandenį. Unitazas nugriaudėjo sodriai ir galingai.
- Normal flow of operation, – tuomet pirmąsyk garsiai ištarė Eustachijus. Kurį laiką jį dar trikdė keistoji frazėje esanti raidė “w”, be to, sakinio prasmę tegalėjo nuspėti tik apčiuopom, tačiau žodis “normal” teikė Eustachijui pasitikėjimo; ir frazė prigijo. Ši frazė Eustachijui įkūnijo profesinį pasidižiavimą, šioje srityje pasiektas aukštumas, ją Eustachijus pasimėgaudamas tardavo nuspausdamas naujai sutaisyto ar sumontuoto unitazo nuleidimo svirtelę. Keista, tačiau frazė taip pat patiko ir daugumai smetoniškų poniučių, dar smetoniškoje mokykloje ragavusių užsienio kalbos. Kaskart Eustachijui kokios poniutės namuose pakrapščius ir pergalingai pravirkdžius užtrūkusį unitazą bei paskelbus verdiktą – Normal flow of operation! – poniutės imdavo grąžyti rankas, rypuodamos:
- Jūsų tokia puiki tartis! Jums teko gyventi Marselyje? - (Paryžiuje, Sidnėjuje ar net Varšuvoje; priklausomai nuo to, iš kur buvo gautas paskutinis emigravusios septintos eilės poniutės pusseserės laiškas). Savaime kiek pakildavo ir honoraras už atliktą darbą.
  Vienu metu tai net paskatino Eustachijų skirti dėmesio savišvietai. Jis prakaituodamas užpildė bibliotekos lankytojo anketą ir ištisą savaitę vakarus leido prie knygų. Per pirmąjį vakarą nesunkiai įminė žodžio „normal“ reikšmę, kas padrąsino tolimesniems žingsniams. Tačiau išminties kelias nebuvo lengvas. Žodis „flow“ kažkokiu būdu nuvedė iki sąvokos „debitas“, gi tą debitą visos knygos siūlė suskaičiuoti pačiam, tam reikėjo vamzdžio skerspjūvio; kuomet tą vamzdį nupjovė (idealiai skersai; akį Eustachijus turėjo gerą), staiga paaiškėjo, jog reikia ne pjauti, o vėlgi skaičiuoti, o kadangi vamzdžio skerspjūvis yra apskritas (na tai kas, kad skersas), tai jis lygus kažkokiems Pi, padaugintiems iš kažkokių R, ir dar kvadratu. Šioje vietoje Eustachijaus galvoje išties ėmė ridinėtis kvadratai, jis nubėgo iki budinčios parduotuvėlės, parsinešė, ir tuos kvadratus padaugino iš to, ką parsinešė. Kitą dieną knygas grąžino, flow of operation po truputį normalizavosi, o savišvieta pasibaigė.

- Normal flow of operation, – žiūrėdamas į veidrodį ir garsiai šnypšdamas nosį, pats sau tarė Eustachijus. Tačiau nieko normalaus iš tiesų nejuto. Šnypščiant galvoje kažkas švilpė ir bildėjo, visai kaip tie debito kvadratai. – Ne, ne normal. Reik pas daktarą nueit, - ryžosi.
  Poliklinikos koridoriuje Eustachijų pasitiko skersvėjo nešamas kliokiančio unitazo garsas, sklindantis iš už pravirų tualeto durų. “Vamzdynų nesusitvarko, tai ar tokie gali žmogų sutvarkyt? ” – smelkėsi paširdin abejonė. Tačiau galvoje pulsuojantys švilpukai ir kvadratai ginė abejones šalin.
  Daktarėlis savo išvaizda irgi pasitikėjimo nekėlė – čiuplutis, mažutis. “Toks rimtą darbą nenudirbs. Anei rakto nenulaikytų”, - vėl suabejojo. Visai kitaip nuteikė kabineto seselė – moteriškė iš stuomens ir iš liemens, o nuo jos (ar nuo instrumentų stalelio) sklindantis lengvas spirito aromatas tik stiprino pasitikėjimą.
- Kuo skundžiamės? – pragydo mažasis.
- Švilpukais, - atsakė Eustachijus ir trumpai išdėstė skundo esmę.
- Tuoj pažiūrėsim, procedūra neilga, - sukruto daktarėlis, apsiginklavęs kažkokiais blizgučiais.
  Visoje procedūroje Eustachijų džiugino tik tai, jog skylių, į kurias galima ką nors įkišti, skaičius jo galvoje ribotas, o naujų skylių daktarėlis, matyt, daryt neketino.
- Viskas aišku, - džiaugsmingai suulbėjo eskulapas. – Jums vidurinės ausies uždegimas.
“Šakės. Vis tik vieną skylę padaryt suspėjo”, - pašiurpo Eustachijus. – “Ryte ausys tik dvi buvo. Aiškiai veidrody mačiau…”
- Kaip gi šitaip, daktare? – gedulingai išspaudė silptančiu balsu.
- Paprastai. Infekcija patenka pro Eustachijaus vamzdelį...
- Su mano vamzdeliais viskas tvarkoj, - užginčijo Eustachijus, kiek įsižeidęs. Vamzdeliu paskutinįsyk jis naudojosi bene prieš šešetą metų, kuomet viena ne itin moki klientė pasiūlė atsiskaityti natūra, o jis (klientės labui) sutiko priimti ekvivalentu. Tiesa, po kurio laiko vamzdelis ėmė kelti tam tikrų problemų, ko pasekmėje vamzdelį teko gabenti visai kito profilio įstaigon, liaudyje vadinamon „triperbaras“. Būtent ten, baigę remontą, jam ir pasakė – esą, su vamzdeliu viskas tvarkoj. O kadangi nuo to laiko Eustachijus nebepripažino jokių ekvivalentų, tai su vamzdeliais – tvarka, - paporino daktarui.
- Ne, ne, ką jūs, tai ne tas vamzdelis – prajuko daktaras. – Aš apie kitą, apie Eustachijaus vamzdį. Gyveno kadaise toks genijus...
- Aš ir esu Eustachijus. Ir vis dar gyvas. Ir nors vamzdelį nuo bėdų saugau, bet nei su genijais, nei su kokiais kitais gėjais neprasidedu!
- Tai štai kur nesusipratimas! – metęs akį į paciento dokumentus susiprato daktarėlis. – Ką gi, tas vamzdelis – tai Tuba auditiva, taip sakant... Mes tuoj funkciją patikrinsim. Kamertonu. 128 hercai. Sukels tokius virpesius, kuriuos turėtumėt jausti ne mažiau dešimties sekundžių.
Eustachijui piestu pakilo plaukai. Kaip gyvas prieš akis sukilo jaunystės laikų epizodas, kuomet, būdamas dar jaunas ir žalias santechnikas, leidosi į rūsį remontuoti sprogusio vandentiekio vamzdžio. Brįsdamas iki kelių vandenyje, tamsoje grabaliojo rūsio sieną, bandydamas užčiuopti šviesos jungiklį. Kuomet tą jungiklį užčiuopė, paaiškėjo, jog vanduo iš trūkusio vamzdžio per jungiklį ir teka. Aišku, ten buvo ne 128, o 220, ir ne hercų, o voltų, tačiau virpesius ir tą beprotišką šokį, kurį, keldamas bangas, sušoko tamsiame apsemtame rūsyje, Eustachijus prisimins visą likusį gyvenimą. Nieko panašaus pakartoti jis netroško.
- Tuba auditiva, - prakošė Eustachijus. – Iš tų auditų gero nelauk, taip ir mūsų kontoros kasininkė sako. O su savo tūbom aš ir pats susitvarkysiu! – tėškė durimis.

Grįžęs namo, Eustachijus žiūrėjo į veidrodį ir vėl garsiai šnypštė nosį. Šnypščiant vis dar švilpė ir bildėjo. – Nieko, išsišvilps. Normal flow of operation!