Metamorfozės

Karališkam vikšrui nušliaužus takais nebyliais,
ant spalio sulytų ražienų - dar vakar dilgių-
mozaika iš lukšto skeveldrų ramiai nusileis:
-Nuo žemės atšokančio sniego baltais kamuoliais
šią naktį pro langą išleisi mane? -Negaliu,
metalo drugeliui žiedai plastmasinių gėlių. 
Šilkiniais drabužiais vienuoliai vis audžia knygas-
skaistybės aruodus išsems tuštumų pilnatis:
ant stiebo viršūnės straublelio vagis išsigąs...
Plazdenanti Psiche, suderinus plunksnai stygas,
pradingęs balandis tau greit liežuvėlį iškiš:
aš sėdžiu ant lovos, skaičiuoju tinklelio akis,
tačiau jei įdėtum į lūpas man švelnų- „eime“,
įkaitusiais pirštais ant plaštakų juodo dangaus
išvystyčiau mažą lėliukę dievybės pilve!
Metalas rūdija ir blizga būties gelmėje,
žiema nesibaigs, vikšras mirs, bet vabzdys atsigaus-
pražydusioj pievoje jam nesurasi lygaus.