Sibiras-naktį
brendi lig kelių susmukęs į sniegą
palei užšalusią upę
po ledu mirksi žvaigždės.
rankose-virvės
šaltis tuščiom akiduobėm rieda
nematomas takas vis suka
pakalnėn kur pavidalai keičias
ledo-žaizdų
vėjai atnešą mintims miegą
šviesos nustoja supę
pradeda kristi švino snaigės
pėdos-akmeny
baltoji tyla atsimerkia
tada nieko nelieka.