Iš ciklo „Nuo dangaus iki žemės vaiko“

Į tavo lūpų ložę skrisiu vedama tikėjimo
Šermukšniais išdabinusi kasas žydėsių saulė-
Lydžiu
Ir verksiu vieversiu sparnais iškėlusi
Gausybės ragą.
Tu melavai, kad rudeniu patvinkusi gimiau
Ir aš tokia – rudens nemačius ir nema-
Tysiu. Tįsiu smilgom lyg šaltais pirštais lyg
Rugių, kur paskandinsiu kelią į pažadėtąją Itakę
Ir tėvą kaip juodvarnį neatvirtųsi žmogum.
Mes jau nebe tie išminti laukai
Ir ne tos amžinai krantus skalaujančios upės
Ir ne tie nuogi vaikai lenktyniaujantys su vėju.
Du žingsniai į tolį – ahominem te esse memento*
Du žingsniai atgal, kai atsimerki
Memento more**, nes viskas kinta.
O aš verksiu žmogumi
Rankas suleidusi į žemės šerdį,
Nes nebebus mums vienas kito
Tiek mažai, kad nepasirodytų per daug.




*  atsimink, kad esi žmogus
** atsimink, kad mirsi