Ne sezonas

Kai rudenys metas prie žemės kaštonais,
o pats nei atkelt, nei ištikšt negali.
Sunku pasikarti, jei virvės per plonos –
pakart dar sunkiau, ne sezonas - sakys.

Klausau nuolatos, kaip obliuojamas laikas,
ir žyra lyg skiedros delčia, pilnatis...
Surūgsta lojimas šunėkų besaikis,
tik tu vis – Brolau, eik vidun, šiąnakt lis.

Ir lijo į žolę prancūziškom sraigėm -
žinojau, taip reikia – aš krisiu už tris.
Man smigo kakton – ligi kulno suraikė.
(Žiūri dešinėn, o į kairę girdi...)

Užsikniaubė medžiai it vagys šešėlių,
nuogais sėdmenim net Velykas jaučiu.
Girti stagarai man per inkstus išėjo,
o tu dar pabūk, jei ne beržu – stulpu.