išnyksta
linijų šventyklos, svajonių
sodai ir veneros kalvos,
kai glostau tavo galvą
man ant kelių.
senųjų karalysčių pėdsakai
-būti – nebūti-
išdžiūvusiose laiko upėse
neskauda.
mano delnai - be atminties
tarsi nušiuręs beduino
audeklas – miražas dykumoj.
kai glostau degantį krūmą
man ant kelio,
šviesos kalavijai mums išvaduoja
naktį.