Laiškai iš malūno

Brangus Teodorai,
štai ir vėl rašau Tau iš mūsų mielojo malūno. Taip, taip. Vakar tik sugrįžome iš "tosios" Europos. Veik mėnesį tenai prasibastėmė, kaip valkatos paskutinės. Nei privalgę sočiai, nei išsimiegoję padoriai, vis kur papuolė. Kaip gyvas nesitikėjau tokio "rojaus", tokio abejingumo, tokio nesvetingo priėmimo nei knygoje aprašysi, nei kine parodyti galėsi. Būdavo, kad ir pas mus į kaimą užklysta koks pasimetęs žmogus, ar šiaip kur bekeliaudamas ieškodavo nakvynės, tai "kožnas" mūsų žmogus priims, pamaitins, kad tik kaimynas neturėtų progos paskum dantis viešai numazgoti, beskalydamas apie tavo šykštumą.
Taigis. Tatai mūsų kaime šitaip, o "tenuis" gali ir nustipti prie valgančiojo stalo iš bado, tai kaulą šuneliui savo, o ne tau numes. Ai, ką čia šūdą, panele, kalbėti, kaip sako mūsų mylima tetulė Rozalinda, svarbu, kad vėlek namuosna, viską radome, kaip ir palikome, gyvi ir nesužaloti, o sveikatą ir dvasios nusiraminimą atgausime ant savo gimtosios, taigi žemelės beplušdami, duok, Dieve, jai syvų.
Bet gi, dar biškutuką grįšiu prie tos nelemtos "ei, ropė", taip tetulė Rozalinda ją praminė ne iš pagarbos, žinia, reikalų. Tai va, paaiškėjo, kad ne mūsų ten laukė toji "ropė". Mūsų eilė tai dar nežinia, kada, po kiekos metų ateis ten būti. Dabar pirmučiausi ten vietas yra pasiruošę, mūsų padedami, tautos pateptieji su Tetušiu priešaky. Visų, taigi ta "ropė" neišmaitins, po truputį, po dalelę mūsiškių palaipsniui, eilės tvarka, na, žinai, už nuopelnus, pasiekimus visokius, pasižymėjimus, kaip eilėje prie šaldytuvo kad reikėdavo laukti, taip ir čia, sako jūs paskutiniai esate. Taip ir pasakė, na, aišku, ne klebonėliui, bet mums paprastiems, sako per anksti atsibeldėte, reikėtų jums dar bent "desetką" metelių palaukti koridoriuje. Ir pinigų jokių, dar labai nustebo, kai užklausėme, sakome - galėtume ir koridoriuje, ir laiptuose pastovėti, kad tik kokį dolerį ar markę gautume. Tai žinai kuo apdalino? Visokiom skrajutėm, popierėliais spalvotais ir vėliavytėm. Na, aš nesakau, gražūs atvaizdėliai, bet kad naudos iš jų jokios. Parsivežiau ir mūsų lauko tualeto sienas išklijavau, tai dabar ilgiau užsibūnu jame.
Na, dar kompiuterį sugedusį gavau dovanų, kad būk tai mūsų kaimas, kol eilė ateis mums vėlek grįžti pas juosna, kad jie rupūžės nesulauktų, atleisk už išsireiškimą, kad kaimas galėtų įvaldyti naujas technologijas, mokslo pasiekimus, išmoktų jų kalbėsenos ir panašiai. Gedimas, būk tai, nedidelis, bet kai susitvarkysim, tai bėdos darbuose neturėsime. Ką jie turėjo galvoje, ar kad rugius pjauti pamačys, ar melžimo darbuose, nesupratau.
Gaila senelio nėra. Tas tai bet kam pritaikymą surasdavo. Pameni, kaip pasakojo, kad po karo miške beuogaudamas vokišką automatą rado ir iš jo rašomąją mašinėlę, kuria ir dabar naudojuosi laiškus ir kitus raštus berašydamas, sukonstravo. O amžinasis variklis? Na, tas tai visai pradžiugo, mus grįžtančius išvydęs, visai kaip gyvas sutvėrimas, tik dar smarkiau suktis pradėjo.
Et, smagu tėvynėje.
Tai ta pakilia gaidele ir baigiu savo trumpą laiškutį.

Hektoras