Exit wound

Spoksau į sieninį laikrodį. Sekundinė rodyklė trūkčiodama brėžia savo kreivę. Jeigu būčiau rodyklė, atrodytų, jog skaičiai sukasi aplinkui. Reliatyvumas esti visur. Sukasi galva, bet sukasi ir kambarys.
- Lik sveikas, - ištaria Dalia.
- Aš sužalotas. – Atkakliai spoksau į laikrodį.
Žmonės tarytum kulkos. Ateina ir išeina, palikdami liepsnojančias žaizdas. Tik nepajėgiu suprasti, ar žaizdoje mano skausmas pulsuoja, ar tai tėra nutolstančios kulkos klyksmas.
Dalia užtrenkia duris.
Nuo stalo paimu degtukų dėžutę. Mažuoju pirštu prispaudžiu ją prie delno, o degtuką laikau smiliumi ir nykščiu. Visąlaik šitaip įžiebdavau - viena ranka. Už lango nepaprastai tylu. Jie visi, visi išėjo. Žiebiu degtukus vieną po kito ir svaidau ant grindų. Kai kurie užgęsta dar ore, kiti atkakliai dega, kol virsta juodais suanglėjusiais pagaliukais.
Degtukai žaidžia su manimi.

Užvakar
Prisitraukiau peleninę ir užsirūkiau. Motina trumpam pakėlė akis nuo mezginio:
- Visai kaip tėvas. Jis ir taip prisidegdavo.
Lauke ambrijo šuo.
- Buvai pas jį? – paklausė.
- Nebuvau. – Ranka nevalingai pradėjo degtukų žaidimą. – Mama, kodėl tėvas išėjo?
- Todėl, kad jums... kad jam čia kažko trūksta. – Pirštu bakstelėjo sau kakton. – Ir tu išeini.
Virbalai motinos rankose vėl atgijo. Atsistojau ir pasukau durų link.
- Buvai pas tėvą? – Net nežvilgtelėjo.
- Nebuvau.
- Meluoji.
Pajutau, kad iš tiesų kažko labai trūksta. Kažko, ko niekad ir nebuvo.

1999ųjų vasarą
Kiek pamenu, Elzės kambaryje visados buvo šalta ir tvyrojo prieblanda. Galbūt ta prieblanda laikė ją prispaudusi prie lovos, neleisdama pakilti. Neleisdama išeiti. Prisėdau ant lovos krašto. Elzė ištiesė blyškią ir ploną lyg degtukas ranką. Nuo jos prisilietimo purtė šaltis.
- Neliūdna tau vienai? – prisiverčiau nusišypsoti.
- Aš ne viena. Su manim daug daug žmonių.
- Nejaugi?
- Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis. – Ir bakstelėjo kakton pirštu. – Čia visi. Mamytė, tiatis ir tu. Ir kiti - tu jų nepažįsti.
Lauke ambrijo šuo.
- Elze, aš trumpam. Juk žinai...
- Žinau. – Ji nusisuko į sieną. – Tu turi draugę mieste. Tu išeisi.
Kiek pamenu, Elzės kambaryje niekada nebuvo laikrodžio. Tūkstantis laikrodžių sukosi jos mažoje galvelėje. 

1993ųjų rudenį
Tėvukas viena ranka įžiebė degtuką ir užsirūkė.
- Tau negalima, tėvuk, - pasakiau.
- O aš čia niekuo dėtas, - šyptelėjo man. – Degtukas kaltas.
Ligoninės parkas skendėjo tyloje. Tik kartais koks pernokęs obuolys bumptelėdavo žemėn.
- Kai buvau mažas, - tęsė jis, - daug kas buvo negalima. Ir todėl svajodavau, kad visi išeitų, o aš likčiau vienui vienas pasaulyje. Ir viskas būtų galima.
- Bet tai neįmanoma! – šūktelėjau.
- Ir man taip rodėsi. Bet mano noras pildosi. Vienas po kito žmonės išeina. Išeina ir palieka žaizdas. Todėl aš toks pasiligojęs. Gerai pagalvojus, norai – tai bausmė žmogui.
Tėvukas užsikosėjo. Netoliese bumbtelėjo obuolys krituolis.
- O gal visai ne jie išeina, - jis mąsliai kalbėjo toliau. – Gal tai aš išeinu. Vėl ir vėl... Juk sakoma: jei tau atrodo, kad visas pasaulis nuprotėjo, pagalvok, ar tik ne pačiam varžtelis atsisuko.
Aš nusijuokiau. Bet dar nesupratau, jog tądien mano noras pradėjo pildytis.

Deginantis skausmas gina ją atgalios. Verčia pripažinti klaidą. Ji skuba triukšminga gatve, braunasi pro kunkuliuojančią pavakario minią. Tekina užbėgusi laiptais Dalia praveria duris. Viduje tuščia. Langai aklinai užverti. Todėl tik silpni miesto triukšmo atgarsiai pasiekia ją. Dalia pastebi degtukus, išmėtytus ant grindų.
Vienas dar rusena.