***

Žvilgsniai šiureno tada
nendrių melsvas šluoteles,
mėnuo pro uosio šakas
taškė ant marių šviesas,

ūbavo paukščiai nakties
graudžiai malonias dainas,
laukėm, ateis iš tamsos,
tik nežinojome kas.

Augom įaugom tylon,
nebespėliojom, ar mes,
ar kurs ateis iš tenai
rytą kaip viltį atras.