Už tuos, kurie brailiu ant odos man badė
Šventųjų vardus ir giesmes angelų.
Tikėjau aš jais, bet vėliau pasirodė –
Prakeikė mane tie jų žodžiai giesmių.
Už tuos, kurių strėlės nepasiekia tikslo,
Bet sminga kažkur pavojingai arti,
Ir lūžta nuo smūgio į manąją odą,
Palikdamos žaizdą kairiajam pety.
Už tuos, su kuriais mano naktys praleistos,
Mėginant praverti bažnyčios vartus,
Neieškant ten Dievo ir kryžių neliečiant,
Vien tikintis rast už jų savo namus.
Už tuos, kuriems mišios jau kartą skambėjo,
Bet liko tuščia mano klaupto vieta –
Bijojau ten eit, nes prieš juos nusidėjau,
O laiko atleisti neliko (deja).
Už tuos, kurių duris man visad pravertos,
Kai mano namų bus spyna pakeista.
Jie padeda duonos ir lovas pakloja
(čia grįšiu ir vėl, nažinau tik kada).
Už tuos, kam nerūpi, ir tuos, kurie bando
Suprast kas esu ir pažinti mane,
Ir tuos, kam esu įdomus kiek naudingas,
Už juos aš meldžiuos, kai meldžiuos už save.