Šventė

Stovim tamsoj, langas dar atviras,
žiūrim iš lauko į savo kambarį,
šitiek šviesų, nors baigėsi vakaras,
perliejęs viską mėlynu vandeniu.

Žiūrim vudun lyg į kitą gyvenimą:
ten mūsų lėkštės, knygos ir patalas.
Liepa danguj, pajuntam srovenimą
iš jos žiedų, pasislėpusių lapuose.

Mes iš tenai, kur nebūna vakaro, -
daiktai, nušviesti visi alei vieno,
bando įtraukti pro langą atvirą,
bet mes šią naktį miegosim ant šieno.

Būsim tamsoj, vabaliukai tetraškina
džiūstančią žolę po mūsų galva,
migdysim rasą ant kojų atneštą,
kalbėsim poterius už liepos spalvą.