Rudens peizažas

Į plikę smėlėtų kalnelių susmigo,
Ruduoja ir pliuškinas virpančiom kojom –
Gubojos ant smėlio nubirusio miego
Saulėlydžio virpančią prietemą kloja.

Tolybės kuprotos rudai užglaistytos
Sulindo į kvapų karklynų pavėsį.
Jūros raudonos suspindusį stiklą
Laivelis supjausto kaip saldų džiūvėsį.

Dangus debesuotom akim išvarvėjęs,
Sujaukia beržyno linguojančią lovą.
O kranklį juodžiausią nusinešė vėjas
Į pamiškę mirštančiam rudenio plovui.

Į sielą kaip valtį pribėgusią brudo
Per skylę pragremžtą minties neraikytos,
Iš pelkės kaip liūdesio užkratą rudą
Rauplėta gerklė nenumaldomai klykia.