Viltis pasislėpė už upės vingio

Mus neša srovė, ir plaukiam be valios, be garso,
toli priešaky vien krantai, ir nėr jokio vandens,
lyg pasakoj, pameni, rado Kvailutė Bebenčių,
ir rodės, per amžius jau raganos plaukus kedens.

Lyg žiežulos gaurai po vandeniu driekiasi žolės,
lyg akys Kvailutės - blizgą gelmėje akmenai,
trys žvaigždės vilties sužydėjo balčiausiom lelijom,
bet neša vanduo, ir tu jų vardų nežinai.

Norėtum suprasti, ar gelbėtis, ar pasiduoti,
leliją pasiekt ar prapult vandenų kasose,
bet neša srovė, pamatai naują tėkmę už vingio
ir viltį kvailutę gelmės akmenų akyse.