pagal "Tiltas per amžinybę"

- Išmokime skraidyti. Išmokime minties sparnais bei sielų švytėjimu apkabinti pasaulį, apkabinti vienas kitą be žodžių, be pabučiavimo, pasakyti, ką dainuoja širdis.
Žmonės kaip balionai – jie kyla į viršų. O jei kurio nors iš mūsų balionas pusiaukelėje sustos ir nuspręs, kad jo tobulėjimo kelias jau baigėsi – aš kelsiu tave, o tu mane savo meilės jėga. Juk tobulėti galime tik kartu…
- Rėk ant manęs, pyk, daužyk indus, palik mane vieną, kai nebegali iškęsti mano draugijos, tik netylėk. Leisk man žinoti, ką galvoji, kuo tu gyveni. Tegul tavo mintys tampa mano mintimis, o manosios – tavo. Mes vienas kitą galime beprotiškai daug išmokyti… Kartu mes galime pakeisti pasaulį.
- Gamta protinga – ji sutvėrė mus tokius, kad galėtume papildyti vienas kitą. Viena ranka nesukelia plojimų be kitos, be šviesos nėra tamsos, raišas gali būti aklojo akys, o aklasis – raišo kojos, nekritęs negali pakilti, o žemei reikia vandens, kad nevirstų dykumą, kaip vandeniui žemės, kad turėtų rezervuarą.
- Juk visai nereikia būti panašiems. Reikia būti smalsiems. Mes skirtingi tam, kad galėtume dalintis savo pasauliais, praturtindami vienas kitą meile ir nauja patirtimi. Leisk man išgirsti tavo pasaką, leisk apkabinti tavo sielą.
- Davimas vienas kitam – didžiausias turtėjimas. Tu keiti mane, aš keičiu tave ir per savo meilę mes keičiame pasaulį.
- Juk tas keitimasis – pati didžiausia laisvė. Tai laisvė rytoj būti kitokiam, nei esi šiandien, o šiandien kitokiam, nei buvai vakar.
- Šiandien tu išmokei mano širdį kalbėti.
- Tu ištirpdei mano baimės sienas.
- Muzikos garsais tu nupiešei mėlyną saulę ir geltoną jūrą.
- Tu šypsena sušildei pasaulį.
- Skraidymas – lyg savotiški burtai, bet iš tiesų tam reikia žinių, įgūdžių ir mylimo begaliniai pažįstamo partnerio. Žinai principus, laikaisi taisyklių ir drausmės – ir būtent tada, kad ir kaip keista, esi laisvas.
- Aš skrendu per tavo pasaką, tu skrendi per manąją ir mūsų pasakos susilieja į vieną. Meilė yra neįmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
- Kokie tavo slapčiausi norai, viltys ir svajonės, kokie patys karščiausi troškimai ir kokį neįmanomai nuostabų gyvenimą tu galėtum įsivaizduoti? O štai manasis, ir jie abu dera lyg saulė ir mėnulis mūsų danguje, ir drauge mes galim paversti juos tikrove.
- Mes jau gyvenome… Mes dar gyvensime…
- Mes visą laiką buvome ir būsime kartu.
- Mes per amžius grįžtame į glėbį tų, kuriuos mylime, nes iš tikrųjų mes net nebuvom išsiskyrę.
- Aš dar tavęs nesutikau, o jau žinojau, kad tai meilė. Širdis žinojo, kad yra kažkas, kas degina labiau negu ugnis, kas priverčia akis spindėti laime, kas apkabina švelniau bet tuo pačiu ir stipriau nei jūrų vėjas, kieno žvilgsnis nugrimzta į pačias sielos gelmes…
- Pasakykim tiems mums, kurie dar tik atras vienas kitą, tai, ką žinome. Juk ieškodami ir tikrindami, ar tai mes esame vienas kito sielos draugai, jie sugaiš begalę laiko, kurį galėtų praleisti kartu: kalbėtis, mokytis, liesti vienas kitą, žiūrėti į akis ir kalbėti be žodžių, susikabinę sielomis skraidyti po buvo ir bus…
DVIEJŲ VIENETŲ SUMA, JEI TIE VIENETAI TARPUSAVYJE DERA, GALI BŪTI LYGI BEGALYBEI.