Supynės virš Pakalnės.

Senųjų dienų draugams

Virš Pakalnės pakilo rūkai -
mėlyniausi rūkai ligi ryto,
krito rasos, ir auštant matei,
kaip mėnulis į vandenį krito.

Pried.:
Supos vėjų siūbuokliai vaikai
vandenin tai krantan viens po kito,
nuvingiavo senieji laikai,
ačiū Dievui, kad mus dar paliko.

Tai dainavo burnų debesai,
tai tikėjos likimo malonės,
iš rūkų pareinu ir žinau,
bus man marios, bus alksnis ir žmonės.

Pried.:
Supos vėjų siūbuokliai vaikai
vandenin tai krantan viens po kito,
nuvingiavo laikai, tik draugai
atminimuos kaip alksniai paliko.