Misterija

Iriuos per rūką slėpininga bukmedžių alėja,
Manųjų žingsnių aidas skrodžia eterį nakties,
Užkimęs šuo, mane išvydęs, gailiai cimbinėja,
Bet aš jau priėjau duris senos pilies.

Varinis žiedas liūto nasruose – žavus belstukas –
Nedrąsiai stuktelėjus girdis rūdžių murmesys;
Nemelodingas laringitikės katės debiutas
Man liepia bėgti, kai tik mėnuo iš už debesies išlįs.

Vidun įleidžia baltas kaip kreida liokajus,
Kaulėtos rankos mostu liepia sekti įkandin,
Portretai buvusių šeimos galvų – mirties tramvajus Bereikšmiai dėbso į mane hipnotizuojančiom akim.

Epochų dulkes braukia juodas senio frakas,
Praeinam šokių salę, valgomąjį be kėdžių,
Rūgštim dainuoja actu virtęs vyno šlakas,
Dar nepamiršęs ponų replikų kandžių.

Ilgais koridoriais prieinam šešėliuotą celę,
Prie žvakės kniūbsantis vienuolis varto raštus praeities,
Mąsliu žvilgsniu paprašo luktert valandėlę,
O baigęs – šypsena pilka pasiūlo sėstis iš šalies.

Vienuolis išdalina kortas, ir mes imam lošti,
Svaigus azartas skubina žingsnius nakties,
Bet štai jau lyžteli ankstyva saulė varpą bokšte,
Tik tebeaidi skundas vis dar laringitikės katės.