Išmirko pievoje ruduo,
Žiema prancūziškais ekranais
pavirto, sniegas – pelenais,
aš laukiu kraičio iš Dubajaus.
Aš laukiu kraičio iš emyro,
aš laukiu perlų vėrinių,
svajų žydrynė dangų remia,
pelų neskirsiu nuo grūdų.
Aplinkui sklinda linksmas juokas
iš pažadų, iš upių žodinių,
iš žalčio žvilgsnio, žalčio lūpų,
po kiautu slypinčios ironijos.
O man – ramu, kad sukrešėjo
klevų išraudusi sula,
nuo vėjo oda suskerdėjo,
petin tapšnoja sutema.
Meluoju sau. Juk ne ramu,
nenoriu, kad ramu man būtų.
Nors iš Dubajaus dovana
vilčių neteikia nė trupučio.