Jau kito penktadienio istorija. (Pirmosios tęsinys)

( Iš anksto atsiprašau visų skaitytojų už savo kliedesius. Jei  pirmoji dalis jums patiko, šios patarčiau neskaityti. Ačiū.)



(Tamsus kambarys.  Sienos juodos. Užtrauktos ilgos raudonos užuolaidos.  Prie kompiuterio – NEVERMORE.)

NEVERMORE. Čia ji apie mane? Iš kur…iš kur ji žino? (nulenkia galvą, plaukai uždengia veidą, nematyti, kokia jo išraiška.)

(Dar vienas kambarys. Ant sienų – “metalinių” grupių plakatai. Groja “Blind Guardian”. Prie kompiuterio sėdi ANIA)
ANIA. (nustebusi) Oho... Jie ką, iš tikrųjų? Bendriau, juk tinka vienas kitam. Bet kaip įdomu…(paima mobilų telefoną, rašo SMS…) oi, tu Ievute, tuoj tave pakviesiu į Galerą, papasakosi man viską... (šypsosi).

(Vakaras. Jau matytas baras – rūsys, žmonių nelabai daug. NEVERMORE apsirengęs juodai, vėl prie kampinio staliuko, tik šį kartą kitam kampe ir apsuptas spalvingų merginų kompanijos. Ateina NAKVIŠĖLĖ, irgi apsirengusi juodai.)
NEVERMORE. (žiūri į ją) Gal einam į lauką?
NAKVIŠĖLĖ. Na, jei nori...
(Lauke taip pat pastatyti staliukai. Abu prisėda prie vieno)
NAKVIŠĖLĖ Einu alaus…
NEVERMORE. Tai aš nueisiu. (NAKVIŠĖLĖ linkteli, duoda jam pinigus, jis nueina ir grįžta su dviem bokalais alaus)
NAKVIŠĖLĖ. Tu norėjai man kažką pasakyti?
NEVERMORE. (ilgai žiūri į ją, jo akys didelės ir liūdnos) Ar tu rašei apie mane?
NAKVIŠĖLĖ Ką?
NEVERMORE. Vieno penktadienio istoriją…
NAKVIŠĖLĖ(linkteli) Kūrybą visada įkvepia tikrovė…Atleisk, aš nepaklausiau tavęs, ar norėjai tapti veikėju. Ar neįsižeidei?
NEVERMORE. Tavo valia duoti vardus savo herojams. Tik kodėl viskas taip panašu į tiesą? Per daug sutapimų… Kodėl? Atsakyk, ar tai tiesa?
NAKVIŠĖLĖ.(truputį sutrikusi) Kas tiesa?
NEVERMORE(Palenkia galvą prie NAKVIŠĖLĖS) Neprisiminsi? O juk aš tave irgi…
(Staiga pasigirsta ANIOS balsas – šaukia Ievos vardą. NAKVIŠĖLĖ atsisuka. ANIA ateina prie staliuko su dar vienu draugu, apsirengę juodai. Keturi juodi žmonės minutėlę žiūri vienas į kitą)
ANIA. Labutis! Klausyk, einam į apačią, karšta čia.
NAKVIŠĖLĖ. Tikrai…karšta…(atsisuka į NEVERMORE)Einam?
(NEVERMORE tylėdamas pasiima bokalą alaus ir pasisuka eiti. Visi sulenda atgal į rūsį.)
ANIA Tai klausyk, Ievute, aš tavo pjesę skaičiau…Labai patiko. Tik ko neparašei daugiau apie mane?
(linksmai)Reikėjo rašyt, kad metalistė, kad baisi..o tu tik rašei kad labai draugiška…
NAKVIŠĖLĖ(vos šypsosi) Gerai. Parašysiu.

(Vyksta eilinis penktadienio pasisėdėjimas, įvairios kalbos, alus…
NEVERMORE beveik nešneka, kartais susižvalgo su NAKVIŠĖLE.)

ANIA (Pasiėmusi mobilų telefoną) Ievut, aš tau tuoj žinutę parašysiu (šypsosi)
NAKVIŠĖLĖ(irgi išsitraukia telefoną) Taip... laukiu.
(ateina žinutė - telefonas pypteli. NAKVIŠĖLĖ perskaito, tada pati rašo žinutę)
NAKVIŠĖLĖ Nieko sau... sėdim prie vieno staliuko, o bendraujam šitaip…
ANIA (šypsosi) slaptas būdas paklausti. Nebereikia į ausį šnabždėti. Tai kaip, ar tai teisybė?
NAKVIŠĖLĖ. Negaliu atsakyt.(nusišypso, bet kalba liūdnai.)
NEVERMORE (Atsistoja) Viso, aš jau einu.
NAKVIŠĖLĖ. Palauk, palydėsiu…
NEVERMORE. Nereikia, tu lik. Pabūk su savo draugais. Juk mums vistiek nepakeliui…
NAKVIŠĖLĖ. Tada palydėsiu iki lauko... įkvėpsiu gryno oro ta proga.
NEVERMORE. Kaip pati nori.
(abu užlipa laiptais. Stovi prie lauko durų. NEVERMORE žiūri į NAKVIŠĖLĘ)
NEVERMORE. Tu pažadėjai parašyti ir antrą dalį. Ar ten irgi būsiu aš?
NAKVIŠĖLĖ. Tu jau esi... Ir kaip visada, dalis tiesos, dalis fantazijos. Vienas žmogus man sakė, kad aš pati nesuvokiu gyvenanti fantazijų pasaulyje.
NEVERMORE. Ar galėtum... ar galėtum įsileisti ir mane į tą pasaulį?
NAKVIŠĖLĖ (papurto galvą) Ne…
NEVERMORE. Vadinasi, tai ne tiesa? Žinok, jei iš tiesų būtum man parašiusi tokį laišką išvažiavus į Vilnių, aš turbūt būčiau nuo kokio tilto nušokęs…
NAKVIŠĖLĖ. Nenusišnekėk. Tikrai nebūtum taip daręs. Nuo kurio gi tu tilto šoktum? (sarkastiškai) Nuo Viljampolės ar nuo Aleksoto? O gal nuo to kur į Nemuno salą?
NEVERMORE(liūdnai,  bet irgi su sarkazmu) Nuo Panemunės pėsčiųjų…
NAKVIŠĖLĖ. Ne. To nebus. Nieko nebus. Ne visi jausmai gali būti išleisti į laisvę tikrovėje. Tuo ir gerai fantazijos... jose gali būti kitoks, nei tikrovėje.
NEVERMORE. (vos paliečia jos plaukus) Tuomet tu netyčia sutvėrei fantaziją, kuri yra tiesa. Tiksliau, mano tiesa virto tavo fantazija.
NAKVIŠĖLĖ(žiūri į jį su nepasitikėjimu) Tu mane palietei?
NEVERMORE. (tyliai) Aš myliu tave. Iš tikrųjų. Sudie. (apsisuka ir išeina).
NAKVIŠĖLĖ(tyliai, pati sau) Na ir bėk.. visi nuo manęs pabėga...o aš..aš irgi myliu tave... Ką man daryt? (tonas pasikeičia, į beveik isterišką)Aš pasistengsiu pamiršti tave. Po velnių, juk išvažiuosiu greit... aš nerašysiu tau jokio laiško... Nerašysiu, kaip geidžiau pajusti tavo plaukų švelnumą.. kaip norėjau žiūrėti į tavo akis... kaip norėjau glostyti tavo išbalusią odą... priglausti lūpas prie tavo užmerktų vokų... parašysiu, kaip iš pasalų stebėdavau tave.. tavo katiškus judesius... melsvas kraujagysles, persišviečiančias per tavo kaklo odą... tavo rankas... kaip norėjau kad paliestum mane... Kaip norėjau, kad man parašytum eilėraštį, kurį rašei kitai... O tu negalėsi man nieko padaryt, negalėsi priekaištauti nei teisintis... tu liksi tik mano fantazijose, toks, kokio aš noriu... tada bus idealu, nes daugiau pasistengsiu nematyt tavęs... o dabar man nieko nelieka, tik viską slėpti savyje... tiesa, man lieka ir alus... Jis atneša daug mažiau skausmo nei uždrausta, neįmanona ir neleistina meilė.
(Lipa laiptais žemyn, atgal į baro rūsį, kliūva už ilgo savo sijono, svyruoja) Alaus, alaus duos Dievas daugiau... (dainuoja pusbalsiu). Sugrįžusi atsisėda prie staliuko, užsirūko, žiūri į tuščią NEVERMORE vietą.)
 
                                    PABAIGA?