Toks vakaras su raganom, vienatve, paukščiais ir tuoktuvėm

Toks vakaras, kai raganos išplaukia gulbėmis iš pieno,
Suvilgytom akim sunku nesižavėti bestija,
Ir, rodos, supranti esąs ne vienišas - tik tai po vieną
Vis kaupias mintys į daugiskaitą, panorus vesti ją.

Toks vakaras, kai trokšti susižerti Mendelsono valsą
Garsų kaskadom į ausis ir neberūpi paklaidos
Nuo rytmečio ligi dabar suaugusios į gilią alsą.
Toks vakaras, kai žvangančių sapnų monetų aklai duos

Lyg išmaldos pilki, tamsybių pasiturintys šešėliai.
Gilėjant nakčiai baltos paukštės tirps, kol Paukščių Taką ras,
Ir vėl pajusi - liūtimis žvaigždžių sugrįš vienatvės lauknešėliai -
Sugrįš ir raganos prie šluotų, tik negrįš toks vakaras.