***

*


Tiesiog užmigti.
Iki vakar.
Ir laukti to, kas šiandien
jau nebesvarbu.
Gyventi rytdienos tikėjimu,
gaivintis nepatirtu artumu.
Mylėti didele širdim
ir laukti vakaro
šešėlio šilto, artimo, brangaus
žmogaus, kurio nebuvo vakar,
nėra šiandieną...
Tik viltis sugaus
nematomą, o juntamą ateivį,
įėjusį pro uždaras duris.
Per atvirą apšalusį langelį
saulutės spinduliu nušvis
mintis: laiminga aš...
Laiminga aš, nes myliu,
ištirpus mylinčio žmogaus glėby
baltam sapne --- apglėbusi miražą
vadinsiu jį brangiausiu
savo žmogumi.