Skurdas

Jis gyvena po blunkančiu rudenio tiltu,
gatvės triukšmą ir tylą į irštvą supynęs,
pasiilgęs, kad vėjas kišenėj nutiltų,
įsiūbavęs aukštai pseudo miego sūpynes.

Paryčiais, kai pakirdęs išeina į rūką,
paupy vargo nuojautom ieško skatikų,
ir ne irštvai vytelių, ne miego jam striuka -
paprastos šilumos - aš mačiau, man patiko

jo įdubusios akys ir žvilgsnis dar gyvas.
Tik apšepus barzda, gausesni purvo storiai
tai maskuoja. Kai užvakar purtėme slyvas,
aš pavaišinau jį. Beragaudamas oriai

ir nedrąsiai šypsojo. Po to vėl paniuro,
vietoj ačiū lengvai nusispjovęs išėjo
pasislėpt už jo baimei saugių plytų mūro -
neparodęs, kad geliantį skausmą ryšėjo.

Dar dabar - paupy tiek vandens nutekėję -
vis matau jį rytais valkataujantį uoliai,
ir kažkas - tartum sąžinė - sielą akėja,
kai žinau - vakarais jis sugrįžta į guolį -

kad pernakt suskaičiuot pravažiuojančių aidą
ir praeivių riksmus, karštai širdžiai suspurdus,
nepilnų padų gailestis eina per veidą,
o tasai apgailėtas po tiltu - tai skurdas.