Bemiegėj mirštančioj tyloj
Taip skaudžiai krenta žvaigždės
Ir nykstančoij nakties šviesoj
Užsiveria langai į dangų.
Pamesti vaikų žaislai
Pakampiuos dulkėmis apsninga
Ir nutilęs juokas, lyg baltas pienės pūkas,
Švelniai į tamsų rūsį sminga.
Krenta tirpstantys lapai tyloje,
Nespėję iki šiol pasiekt žvaigždžių,
Ir šešėliais virsta žemėj juodoje,
Kur nyksta trapios smilgos.
Rudens lietingoj tamsoje
Paslėptos mintys vėl prabyla.
Giliai užklotos ledinių vėjų patalais
Raudonų plytų aptvare vis dar nemiega.
Ir veržias jos nematomais drugių sparnais
Pro uždaryto lango stiklą mėnesienon.