rudeniniai

ech, tie pavargę rudeniniai lietūs,
vaikai plikom blauzdom nuo ryto per balas,
katė ant pečiaus, kojas po savim parietus,
vanduo – batus, ne vietoje padėtus,
ieškos seniokas, bet nebesuras.

kažkas kažkur pamirš raktus – sklerozė,
naktį šuva nuo pavadėlio pasileis,
tamsoj girtuoklis keiks ir orą, ir prognozę,
po to nurims, išgers odekolono dozę
ir, taip, kaip pernai, vietoj susileis.

skrajos laiškai, lyg rudeniniai lapai,
t. y. lapai, lyg laiškai skrajos,
linguos galva – bjaurus ruduo, kiauri latakai,
sapnuosis senberniui nauji, dar nedėvėti frakai,
o kaimo mergos vestuves sapnuos.

kažkas jaus nemigą ir taip kelintą naktį,
kažkas miegos, bet jam vis negana,
kažkas turės dar vieną dagtį degti,
paskui pratrūkti, keiktis, dūkti, šaukti,
nes grįš ryte jo susivėlusi žmona.

kažkoks bailys vėl pasislėps už durų,
nelaimėj metęs draugą nusigręš,
suklups šešėlis tarp didžiulių miesto mūrų,
vieni gers vandenį – ir daug, ir sūrų,
kitus gi didvyriais iš nelygios kovos išneš.

skvarbi drėgmė – pati rudens stiprybė,
skvarbiu žvilgsniu berniukas moterį lydės,
pirma naktis, miglotas rytas ir... tuštybė,
sumišęs veidas – nepatirtų emocijų gausybė,
pašėlęs džiaugsmas – draugas pavydės.

ech, tie pavargę rudeniniai lietūs,
priverčiantys mąstyt, klajoti ir svajot,
nuo tuštumos prie šlapio medžio šlietis,
veltui prabėgusių dienų gailėtis,
liūdną melodiją po nosimi niūniuot.