Sėdi, sėdi, miega
Širdį gelia vis sunkiau
Kaip vėjas pučia
Neša akmenis toli
Išdygsta pušys tolumoj
Kranto svetimo prieglaudoj.
Kaip išdegdavo ugnis karti
Kaip nebelikdavo oro
Kruvinom akim žvelgi
Į vargšą knechtą ant aukuro.
Stengias ištrūkt, nenurimsta
Vis, Audroneša sunkius lašus mėto
O perkūnas svaido žaibus slogius
Kieman išeina, pats Tėvūnas
Dusliai kvėpuodamas balsu savu.
Ir šalimais atsiduri ant Nemuno
Kranto, kur irias riteriai beširdžiai.
Iš akmens sviest, leist paskęst
Po ledu pragaištingos Neries.
vingiuota, pervingiuota ir nuvaziuota kazikur netaikliai i sali.
dar be to aukoji tu ta vargana knechta ant aukuro spirgini, ta viduramziu valstieti, taip vadinta vokietijoje, kiek mano zinios siekia. dar pasidomi, nes visgi pakankamai strateguotam komentarui, reikia pasikaustyt kaip kalavos zirgui kokiais tai naujais apkaustais :)
taigi. knechtas, pasirodo, vokietijoje ir dar netgi austrijoje 19a. pabreziu, 19a. vadinamas samdomas darbininkas. o darbas, jo antraste, tiesiog kruvinai akis bado - 'auka seniems dievams'.
tebunie, kad as ir durnas ir dar koks visoks, bet jei gerbiamas, kaip ten jis, subalancuotas sidabras, ras daugiau ka nors apie knechta (galbut knechta turejai kieno nors kurinio, kaip veikejo, prototipa) tegul atsiuncia roco alu i svetelius.