Kaip Jona tiesą surado

Joną nuo mažens domino įvairios tiesos. Būdamas toks žingeidus ir nuo mažens išmokytas mandagiai bendrauti, Jona sugebėdavo žmonių apie daug ką išsiklausinėti: gerai išmanė tiesą pagal Matą; patiko jam paprasta ir teisinga Užpalių ūkininko Tado tiesa; ganėtinai teisinga, bet įtartina jam atrodė tuometinio prezidento tiesa. Ne visos vienodai patiko. Visiems teisiesiems jis turėdavo daug klausimų, į kuriuos ne visada būdavo atsakoma. Pavyzdžiui, Adolio pamąstymų žydų ir gėjų klausimais, kad ir kaip bebūtų  juos narpliojęs, Jona niekaip nesuprato. O Vytauto tiesa jam, lyg ir atrodanti priimtina, glumino jautrų žmogų aiškiai išreikštu smurtu prieš gyvulius (žirgus) verčiant juos gerti šiaip jau pripažintą negeriamu vandenį. Iš esmės jam neįtiko nė viena svetima tiesa, tai gyvenimui savo ir pasiskyrė Jona pašaukimą – tiesos ieškoti. O kadangi buvo linkęs siekti idealo – turėsianti ta tiesa būti absoliučia, ne tik jam, bet ir visiems kitiems tinkančia. Matyt ne kitaip – tik per atkaklumą savo klajonėse tikslo siekiant  (tiesa, vėliau susigraudinusi, išspjovė) jūroje jį ir buvo prarijusi Didžuvė.

- Ieškosiu Tiesos. – nuo praverktų Didžuvės akių žvilgsnį sukdamas ištarė Jona ir sugniaužė kumštį.
- Trauk pas bolševikus. – tylėjimu pritarė žuvis. – Kai surasi – pareik. Tiesą ji žinojo: Jona nebegrįš.
- Eisiu pas kunigą.

Kunigą Jona rado greitai.

- Ar esi tikintis?
- Tiesa aš patikėsiu, kunige. – atsiklaupė Jona.
- Nesupranti, vaike: pirma turi įtikėti, paskiau tik Tiesą patirsi. – rankomis ore brėždamas palaiminimo ženklą, klūpančiam Jonai paaiškino kunigas. Stotis jam neliepė ir toliau aiškino nuo ko prasideda tikėjimas.
Jona greit sumojo, kad kažkada jau buvo klausęsis panašių dalykų, kantriai sulaukė tinkamos progos ir tylomis pasišalino, palikdamas gestikuliuojantį kunigą.
- Neįgavau nė krislo tos žuvos proto net pusę amžiaus jos viduriuose prasmirdėjęs. – pyko ant savęs Jona. – Eisiu pas bolševikus.


Pas bolševikus atėjusį Joną pirmiausia ištardė. Paskiau nuvedė pas vadą.

- Ar palaikai mūsų idėjas? – paklausė vyriausiasis ir ženklu parodė sekretoriui kad rašytų.
Visi bolševikai turėjo šautuvus, tai Jona linktelėjo pritardamas kad “taip”, nors jų platinamų brošiūrų niekad nebuvo skaitęs.
- Tai pasirašyk pareiškimą-pasižadėjimą – bendru sprendimu būsi prijungtas prie Komunos ir, gavęs numerį, dirbsi jos labui. Ginklą išduosime po priesaikos. Visada žinosi Tiesą ir ginsi ją nuo priešų.
Dabar Jona keikė Žuvį ir laukė komisariato koridoriuje kol bus pasirašyti popieriai.

- Tau reikia eiti pas OM’us. – žvalgydamasis į pašalius kad kiti neišgirstų, sušvokštė pergąsdintam Jonai į ausį šalia besėdintis žemo rango bolševikų komisaras.
Klastingai primerktos išsigandusios bolševiko akiūkštės baikščiai lakstė siauruose vokų plyšiuose. Ir šiaip jis visas atrodė kaip smulkus mongoloidų rasės niekšelis, dažnai taip vaizduojamas grožinės literatūros kūriniuose. Bet tokiu jis nebuvo: davė Jonai OM’ų vizitinę kortelę, pasakė, kur jų ieškoti ir pasirūpino, kad, pietų pertraukai komisariate pasibaigus, tvarkant stalą, dingtų Jonos paliktas pareiškimas ir pasimestų biografiniai duomenys. Taigi, registracinis numeris Jonai išduotas nebuvo. Beliko sulaukti vakaro ir keičiantis pamainai pasišalinti iš komisariato nakties tamsa prisidengiant. Taip Jona ir padarė.

Kai Jona atėjo pas OM’us, šie ant stalo turėjo pasidėję ryžių. Klajūnas irgi buvo daug dienų nevalgęs, baisiai išvargęs ir ilgus metus nematęs moters. Bet ta, pas kurią jį nuvedė, buvo labai liesa ir sako atėjusiam:
- Aš esu Guru – tavo mokytoja.
- Tai ką man darytį?
- Kartu su mum turėsi eiti į save.
- Tai ir jūs į mane eisite?
- Ne, Jona, tu į save eisi vienas. Mes kartu su tavim eisim į save.
- Ommm… . - beištarė Jona ir išleido dvasią.



O Didžuvė leidosi į gelmę. Bet šį kartą kitaip leidosi: grimzdo be jokių pastangų, anei vieno peleko nejudindama artėjo prie dugno. Traukė ją gelmėn kažkokia iki šiol nepatirta arba ignoruota buvus jėga, ir ji tai jėgai nesipriešino. Leidosi pasvirusi ant šono, nejudindama pelekų grimzdo Didžuvė, kol sunkiu savo kūnu dusliai atsitrenkė į dugną, sukeldama tumulą dumblo, kuris greitai vėl nusėdo, nes žiaunų žuvis jau nebejudino.