Nelauk

Stiklo šukėm einu basa,
Netikėdama savo drąsa stebiu,
Kaip kraujas sklaidosi bruknių raudoniu,
Žemuogių sagomis pažirdamas po pievas.
Savo baimes paslepiu dar neišaustose voratinklio gijose,
Žvilgsnio prasmėj skandinu abejonių likučius,
Panardindama supjaustytas kojas upės gelmėn.
Neradus kelio atgal, eisiu į priekį,
Visi dulkėti kelio upeliai į tą pačią jūrą teka.
Bet grįžtančios laukti nepradėk,
Mano laikas – ne tavo laikas,
Aš neleisiu sau skubėt,
Tiesiog nelauk.