Gyvulys

kalasi pieniniai dantys
kūdikis tampa grobuonimi
žioja motinos stuomenį
pieniškai paikintas skrandis
krypsta į svilintą paršą
aitrūs ugniniai liežuviai
dujų padidinę varžą
tėkš reveransą keptuvėj

motinos rankos nešventos
pliuską mentelės medinę
mirko į tauko braidynę
dėkui išlaiko dar lentos
kinų meistrų aptvarėlio
su žvangučiu virš momens
vaiko o gal gyvulėlio
gerklos ausis užkutens

ne iki juoko lig kraujo
nes suragėję nagai
motinos krūtį ilgai
glostę mylavę... bet naujo
geidžia objekto dvasia
vilkšunio gaurą augina
įsikabinus į ją
aptvaro lentą gadina

šoka ant keturių
stalo ovalą apžioja
ir savavališkai koją
su riebaus gymio kepsniu
ryja tarp pieno dantų
įsisiūbuojanti smarvė
skelbia kitimą kartų
nesusipratusi karvė

dobilą liežuviu lupa
nuo efemeriško lauko
snukį nei kraip nei rauko
įkvepia ryto galiuką
kai apkramtyta mama
šaltą ir mirtiną ginklą
grįžteli pirma į ją
paskui į krūtinės paminklą