Rudens prašymas

Neskubėk ateit, rudenie, -
dar šviesios ežero akys.
Nesidrumsk, nesidrumsk, vandenie, -
atspindėk debesų plaštakę.

Vėjas perpina medžių šakas,
lapelius iš jų pešioja
ir aptaškęs vakare vėsa
sūkuriais nuo kelio šluoja.

Svyra šakos brandžios obels,
apsunkai ir tu, širdie,
kažkodėl kažkodėl negali
pasakyt rugpjūčiui „sudie“.

Neskubėk ateit, rudenie, -
dar švelnūs kasdieniai lietūs,
dar miglotais vakarais
aš pavargus ant slenksčio prisėdu.