Paupio beržai

Ten baltatošiės pėdos žaliam krūmokšny švyti,
Tarsi kažkas nulipo iš melsvumos žemyn.
Ir virva į padangę tarsi močiutės nytys –
Stiebais berželių gojai erdvėj tokie žemi

Po debesiu žolynai žalių virkštelių pirštais
Sūpuojasi į šonus, lyg vėtrungės strėlė,
Čia spindulėliai gimsta ir lietuje numiršta
Kaip elektrinio garso virvė nereali.

Iš apačios pievelė vingiorykštėm pudruota –
Judriom vėjokšlio šluotom nurudusiais ražais,
O ten geltonu dūmu berūkstantis perluotis
Greit mėnesietoj pievoj su krūmais naktį žais.

Berželis nenustovi, po krūmus suka valsą
Ir debesiu šukuoja geltonį iš kasų
Čia mirguliuoja tyliai gyvybės jėgos skalsios
Žole pasidabruotos ir šnabždesiu vėsiu