Kada iš kaimo dingsta pempių rylos,
negyvos svirtys kabo patvoriuosna.
Mėnuliai naktimis kapeikom dyla,
čigonų juodbėriais sužvingę skuodžia.
Tada gertrūdos neskrabena skrynių,
o spynose neištvirkauja laumės.
Palėpėj kumpių nėr – bildukai svyra, -
nuo pagirių nusvirt neteks primaukus.
Brolau, klausykis - mudu paskutiniai,
rūpintojėliais rymom palei dausą.
Klausykis – girgždam, akmenim sutinę,
kaip žvyrkeliai vingiuoją kuprą daužia.
Kas liko mums – tik girtos pelkių dainos,
bedančiai snukiai praeitin atgrįžę.
Nedingsim niekur – mes širdies nemainom,
Verčiau basi, bet pakelėn po kryžium.