„... intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų“
A. Šopenhaueris
nutrūko mano kanklių stygos
suraišiotos mazgeliais
trombonas surūdijo
nė karto jokio garso neišleidęs
o tu dabar kažkur toli
kitam gale
o galbūt išėjai į norfą
gal greit pareisi
kaip anąkart nosinaičių prisipirkus
bet tau nė motais
kad lyrinis herojus
vietos sau neranda
jos užimtos
kiti ant jų susėdę tyli
ir žvalgosi aplink
lyg pirmąsyk mane matytų
bet aš neblauksiu
kol kas užleis
pavirsiu juodvarniu
arba apuoku
ir nuplasnosiu ten toli
už jūrų marių vandenynų
kur žydi ne ramunės
kur ošia ne berželiai
kur nėr nei Vilniaus
anei Kauno
kur mandarinų
valstybinė kalba
(o tu ligšiol manei
kad kinų)
kokia naivi buvai
todėl ir išėjai
į norfą
gal kasininkės duonos
paragauti
o gal tik nosinaičių