Rimtai. Iš ciklo „Egzistencinio nerimo sklidini“

Juodai išblyškus
(gal prieš lietų?)
saulė
žinau žinau         
negalima po jos minėt
pasaulio
tad paminėsiu
kad nebūtų banalu
sudužusią ne viltį
o raudono
ne ne kraujo
sauso gero vyno taurę
san chavault d'amino
kuriam tik Palestinoj
vynuoges nokina
kur karas
dieną naktį nesiliauja
gerai
kad taip toli
nuo mūsų lubinų
kurie net dangų siekia
tai štai
šita taurė liūdnai sudužo
taip tyliai
kaip tik taurės moka
nekeikdama piktos lemties
anei žiauraus likimo
kuriam nė motais
kad tas vynas
devyniasdešimt litų
šimtas gramų
ištryško svaigulio lašai
norėjau parašyt
peiliu į širdį
bet šitaip nevalia
per banalu
tad parašiau
ištryško fontanu
ant naujo balto
tartum šviežias pirmas sniegas
mano švarko
kurį pats Juozas St
suprojektavo
o siuvo pats Gaultier
taip tas pats Jean Paul Gaultier
tik pamanykite
Gaultier
atsidūsau giliai
užplūdo toks saldus ir lengvas
liūdesys
kad teks valyti
naują švarką
ką žmonės pagalvos?