Sėmuons

Kelis sava kūrības puosmus paskīriau dėdem žemaitiou Sėmuonou Daukontou

Paskīrėms

Sava krašta žmuogou aukštesnem už miedi
Puosmus tus sudiejau muotinu kalba
Anėi mon krūtinie gėlėi isijiedė
Tik ont balta lapa kluojės nelebā

Bet vėstėk žemaitė būdama kėituoka
Nenuleido ronku, veida neraukau
Ėiškau gražė žuodė, gal ė kėik grubuoka
Ka kvepieto puosmā mėško ė laukās

Kartās abejuojo aš gabomās sava –
A galio kabintė Sėmuona laikus?
Vėskas jug su omžēs tuolėi nukeliava,
Bepalėkė ainems ivaizdius plaikstius

Bet uždegtė nuorio aukora šėndėini
Sėmuona darbelems, žuodems ė nomams
Garbinsio, guoduosio Žemaitėjės dainio –
Lai šluovie kāp saulė, nikumet netems

Nomūs

Gluostau atėdiausē Kalviū kaima eglė
Šaun i dongo tėsē, kap kuoki strielie
Akies Sėmuonelė nušvėisavus bieglē
Kāp spīglīs užlūža, skaudėn ė gilie

Vo tėi roustā kėima užjiemė, kor bova
Taks i ruonīčalė, kėits liguo virvie,
Bet jug tėi kamienā auga ė siūbava
Liuob ont kerpiu mėška tomsomo varvies

Tievs ne vėina karta Sėmuonieli vedies –
Nemintās takelēs par tėrštas rasas
Ė guojieliu žalės ė spalvuotas raidės
Galva apipīnė tėkroma basa

Vo paukštelē porškė vėsuokiausi garsa,
Vo grakštē žvierelē liekė pro medius
Dėdėliausės ougas, grību dokslės varsas
Vākou jausmus tepė kāp saldos medos

Tieva žingsnis bova sėksnėnė dėdoma
Sėmuons gaudė zuikius, bet tujau pašuoks
Tieva žuodē pīnies ne tiktā iduomē,
Bet ė vāka širdi tonkē papaešiuos

Sėmuons sužėnuojė dėdė mėška vertė
Žemaitėjės žmuogou nu senū laikū
Sava kailie kartās negaliejė tvertėis,
Ka matīs kėrtėmu kalnelius plėkus

Bet daugiausē žuodi gimtouji pamiega
Tuoki nukapuota, skombi kāp gėismie,
Ka kirtiejē mėška pasimes sermiega
Ė susiedė spuorīs iš patiuos esmies

Kalviū kaima sopa kalvas ė mėškelē
Kāp vijuoklē driekies tarp anų kelē –
Dvė vieželės joudas, tarp žuolīnu kalies
Vasara – pavėršiou, rudėnim –gėlē

Sėmuons jau paauga, ė ėlgā i keli
Vėn veiziesės baugē ė galvuos ėlgā –
Kāp reikies iš lėzda liektė jau pakėlos,
Ka su baimė vāka i tuolius žvalgās?