Apie vieną ilgesį ir pupas

Ašarikės per apgamų kliūtis
Rituojasi,
Vatoje lėlių kūnų įsisupavusios
Po skruostais
Po akiduobėmis apsistoja.

Laikas atima talentus-
Supakuoja neparašytus eilėraščius,
Išplėšia neištapytas paraštes
Ir šildosi tremties lauželiais
Žiemos paukščių pėdsakuose.

Žvyru aplimpa blakstienos.
Jo akys buvo nedūžtantis stiklas,
Gražiai pamarginta plastmasė,
Ir ilgiuosi dildymo žvilgsnio,
Naktimis veršiuku pasiversdama,
Ežero dugne karpius įdarinėdama
Laiškais žvejui.

Ant veido tik randų keletas,
Vaikų šakute – ištikimybės parašas,
O taškai nurudavę
Laimės trikampiu rankas papuošia,
Jos traukia galvą-
Už akmenų rožinio ašaros kabinasi
Ir nagais atšipusiais,
Per naktį katę glamonėjusiais.

Žinutės tam, kuris už ežerų
Žilvinu neatsišaukia,
Rankomis oro žvaigždutes pasiunčia
Užsuktiems skilusiems skruostams.
Išgliaudytas veidas per dažnai
Pupoms dirva tampa
Toms stebuklingos veislės,
Kurių dangų sužaloti
Yra misija.