ku kū

Suplyšusiom, tėvo padovanotom
žandenom, iš kvailumo ribinio taško
pamesiu paskutinį duonos kąsnį, prakąstą
su paskutiniu gegutės ku kū, kratydamas
tuščias kišenes vis kartosiu, tik smarkiai:
dvi bačkutes alaus
ir duonos rytojau, dvi bačkutes alaus
ir duonos rytojau

o danguj tik balionėliai:
žalias, raudonas ir mėlynas
dangus, o gal ir balionėlis
blaškysis mano

blakstienom užkliūnu
subliūkšta kišenėj balionai
o gegutės tik akmenukais
svaidos ir kartoja, tik smarkiai:
ku kū ku kū, duos Dievas už
susprogdintą dangų, tau velnių