tebūnie

Ievos nusidėjėliška šypsena lūpų
kampučiuose, pasaldinta rojaus
cukrumi, varvančiu per smakrą
kapsinčiu į širdies iždą, sarkastiškai
maldausiu atleidimo nuodėmklausio
šventovėje, nepalytėtoje moters jausmo.

Girgždančių durų vyriais priversiu
jo ego, cukruotais pirštais vesiu
per krūtinę, kurioje varvėdami
smelkias  obuoliukai, nuo šakos
tik papt papt, nuraudonija skruostus ir
karščiu alsuojančias lūpas, pagauta
entuziazmo greitomis bandysiu perbėgt
stuburo slanksteliais į žadėtąjį rojų
nuodėmklausiui vis šnabždėdama: tebūnie
pagarbintas mano lūpomis, tebūnie