Chirurgas. Skiriamas Antanui vėjyje

ir dūsauja patrankos
po žydru dangum
o ten, už seniai sugriauto tilto
kniaukia pelės išprotėję
ir pliaupia kibirais diena
ir iš beržų visa sula išbėgo
ant samanų
po galva pasidėjau knygą
seną knygą
o svarbiausia - neskaitytą
ir be paveikslėlių
tik su mažais skaičiukais
kiekvieno puslapio apačioje
kurių be mikroskopo neįžiūriu
ir pasirėmus ant kišenės
pamiršau, kur užvakar ėjau
kai buvo man tik penkiasdešimt ketveri
ir nemokėjau dar meluot
ir ateitis
atrodė panaši
į šlapią užmiesčio asfaltą
paskui mečiau rūkyt
net nepradėjusi
ir vėl ant mano stalo
ąžuolinio
nebekvepia nuvytę gėlės
ir bus gerai