Prieš atsivėrimą

Buvo sutemę ir šilta. Vienas iš tų vakarų, kai oro temperatūra supanašėja su kūno skleidžiama šiluma.

Ore kažkas vibravo. Kažkas atsiliepė analogiška vibracija Jos pilvo apačioje – tarsi geismas, tik žymiai stipriau, panašiau į augančią neprijaukintą galią, į energijos bangavimą visai prieš orgazmą.

Ji ėjo gatve neskubėdama, užtikrintai, nesidairydama į šalis. Matė tamsią medžių žalumą sau virš galvos. Nebylią ir nejudančią. Nė vieno žmogaus, nė garso.

Jėga buvo išplitusi visame kūne, reikėjo sukoncentruoti tą verdančią galią į vieną mažytį nejudantį taškelį...

„Dieve, atimk iš manęs tai, jei nesu verta, arba sustiprink, jei elgiuosi teisingai... “



Saulė tiesiog plieskė. Žmonių minia sėdėjo amfiteatre ir klausėsi muzikos. Visi kažko laukė.

Ji irgi buvo tarp jų. Sėdėjo kiek nuošaliau drauge su pabrėžtinai elegantiška juodaplauke, kuri, įsitvėrusi Jos rankos, bandė prakąsti melsvutę veną ties alkūnės lenkimu. Ji ilgai nekreipė dėmesio, bet kai juodoji moteris prakando ranką antrą sykį, Ji šiek tiek susierzinusi atšlijo: „Lo, man jau atsibodo! Noriu gerti, noriu gerti... Baik“.

Vidinėje rankos pusėje ties alkūnės lenkimu buvo matyti du gilūs įkandimai, lyg kas būtų įkalęs du storus vinis. Iš kiaurymių nebėgo kraujas.



Kambaryje nedegė šviesa. Ji nejudėdama sėdėjo ant stalo. Tamsoje kažkas vibravo... kažkas visai greitai turėjo įvykti. Ji žinojo ir laukė.



Dviejų siaurų gatvelių sankryžoje tiesėsi aukštas baltas pastatas. Jo durys buvo kaip veidrodis.

Ji sėdėjo po laiptais. Buvo tamsu, tik pro nedidelę trikampio formos angą matėsi šaligatvis. Pilkas, skęstantis tolstančios sąmonės rūkuose...

Ji sėdėjo ant žemės lotoso poza. Virpesiai erdvėje stiprėjo. Ji jautė juos fiziškai, jautė, kaip galia auga ir išeina už Jos kūno ribų, kaip įelektrina visą aplink susitelkusį orą, kuriame skleidėsi dar nežinia, ar kurianti, ar naikinanti energija.

Ji suprato, kad nebeliečia žemės ir jautė, kaip TAI Joje vis auga auga auga



Dešinėje regėjimo lauko pusėje Ji išvydo milžinišką ugninį drugį, lėtai mosuojantį aukso ir vaivorykštės sparnais; gigantiškas spindintis vaizdinys judėjo pamažu, aplink trupindamas pasakišką spindesį.

Gatvėje pasigirdo triukšmas. Pro trikampę angą Ji pamatė ugnį – lauke siautėjo didžiulis gaisras, kaip pamišusios plakėsi liepsnos.

Pagaliau atklydo išgąstinga mintis: „Mane už tai nubaus!.. “

Ir Ji, vis dar neliesdama žemės, ėmė kartoti: „Dieve, atimk iš manęs tai, jei nesu verta, arba sustiprink, jei elgiuosi teisingai... “