Kitas porą valandų su dideliu mėlynu maišu rankoje jis vaikščiojo po kapinių teritoriją ir rinko kur ne kur ant kapų paliktus liktorėlius bei išsilydžiusį žvakių vašką. Baigus darbą nebuvo ką veikti. Dovydas šiek tiek pavargo, todėl nutarė valandėlę nusnūst sargų namelyje. Tačiau miegas neėmė. Negana to, galvoje pasigirdo kažkoks ūžesys. Tarsi kažkas labai tyliai šnabždėtų. Žodžių nebuvo galima suprasti, bet garsas stiprėjo. Girdint tokius garsus, ilgai išbūti vienoje vietoje neįmanoma. Tad neliko nieko kito, tik eiti pasivaikščioti. Norėdamas prasiblaškyti Dovydas nusprendė palikti kapines. Jo kelias ėjo per pušyną, vėliau - marių pakrantę, per paplūdimį. Taip jis pasiekė Pažaislio vienuolyną. Vienuolynas turėjo nepaprastai gražų kiemą, kurio viduryje stūksojo du senoviniai šuliniai. Lankytojai mesdavo į juos monetas tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti. Netoli šulinių augo didžiuliai medžiai, po kuriais stovėjo du raityti žalios spalvos suoleliai. Ant vieno iš jų sėdėjo moteris dieviško baltumo veidu, ilgais vėjo draikomais plaukais. Pats nežinodamas kodėl, Dovydas priėjo jos ir paklausė, ar galima būtų prisėsti šalia. Moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą. Dovydas atsisėdo šalia, ir jie kurį laiką tylėjo. Paskui ji ištiesė ranką, ir Dovydas suspaudė ją savam delne. Buvo nepaprastai gera. Galėjai jausti, kaip viduje per visą kūną sklinda virpesiai, švelniai kutendami pilvą ir smilkinius. Taip praėjo daug laiko. Galybė minčių ir jausmų užplūdo Dovydą, bet jis negalėjo, o ir nenorėjo ką nors sakyti. Leidosi saulė. Vienuolyno bokšto laikrodžiui mušant devynias, iš kažkur pasigirdo balsas: „Sese Katarina, laikas.“  Moteris atsistojo, žvelgdama Dovydui į akis, švelniai suspaudė ranką ir neatsigręždama pranyko sunkiuose koplyčios vartuose.