Rytas, sutikdamas dieną,
dauginasi paukščių balsais...
Vienišo paukščio
trijų taktų garsai
virkdo smegenis,
klaidina mintis,
kviečia į apmąstymų lauką,
skambantį užmirštais ir
naujų reikšmių,
dar nepažįstamais tonais.
Nežinau medžių, žolių,
pievos gėlių pavadinimų,
nepasiekiami man žvaigždynai,
esu pasmerkta besparnei būčiai.
Pasyvi mintis,
lydėdama nuplasnojantį paukštį,
išnyksta, palikdama ir mane
vienišame paukščio klyksme.
Laukiu jo sugrįžimo,
trokšdama prakalbinti
paukščio sparnuotą būtį,
kad galėčiau nugalėti melancholiją.
Laukiu tol, kol prasiskleidžia rytas ir
saulės šviesa nušviečia
tamsiuosius sąmonės koridorius.
Deja, saulės spinduliai,
skęsdami debesyse, nesuteikia tikrumo,
nevaisinga diena skubiai eina į baigtį.
Horizonte
besileidžiančios saulės juostos
mėgina sutvirtinti jos karkasą,
bet rūkas jau sluoksniuojasi
ant virpančios vakaro žemės,
slėpdamas nuo mėnulio šalčio,
dieną bylojančias ir gyvybe alsuojančias
pievų gėles, žalią žolę, medžius.
Gamtos dvikova suskaido atvaizdą,
palikdama tarp debesų
ištirpdytą akivarą – vienišam paukščiui,
kad išskleistais sparnais jis galėtų
pasiekti aukštybių erdvę,
išsklaidyti pasyvių minčių debesis,
pasitinkant be melancholijos
tikėjimą skaidriu rytu.