Vienišas paukštis

Rytas, sutikdamas  dieną,
dauginasi paukščių balsais...

Vienišo paukščio
trijų taktų  garsai
virkdo smegenis,
klaidina mintis,
kviečia į apmąstymų lauką,
skambantį užmirštais ir
naujų reikšmių,
dar nepažįstamais tonais.

Nežinau  medžių, žolių,
pievos gėlių pavadinimų,
nepasiekiami man žvaigždynai,
esu pasmerkta besparnei būčiai.
Pasyvi mintis,
lydėdama nuplasnojantį paukštį,
išnyksta, palikdama ir mane
vienišame paukščio klyksme.

Laukiu jo sugrįžimo,
trokšdama  prakalbinti
paukščio sparnuotą  būtį,
kad galėčiau nugalėti melancholiją.
Laukiu tol, kol prasiskleidžia rytas ir
saulės šviesa nušviečia
tamsiuosius  sąmonės koridorius.
Deja, saulės spinduliai,
skęsdami debesyse, nesuteikia tikrumo, 
nevaisinga diena  skubiai eina į baigtį.

Horizonte
besileidžiančios saulės juostos                               
mėgina sutvirtinti jos  karkasą,
bet rūkas jau sluoksniuojasi
ant  virpančios vakaro žemės,
slėpdamas nuo mėnulio šalčio,
dieną bylojančias ir gyvybe alsuojančias
pievų gėles, žalią žolę, medžius.

Gamtos dvikova suskaido  atvaizdą,
palikdama tarp debesų
ištirpdytą akivarą – vienišam paukščiui,
kad išskleistais sparnais jis galėtų
pasiekti aukštybių erdvę,
išsklaidyti pasyvių minčių debesis,
pasitinkant be melancholijos
tikėjimą skaidriu rytu.