nemylimais veidukais prasidedančios dienos vietoj
astrologinių prognozių ir tąsyk sakydavom – neužmiršk
gyvasties – ištikus psichologinei krizei ant popieriaus
įpykęs kūno kampelis suklūsta žvilgsniams garsėjant
autobuso lange kasdien susitikti skersvėjy verčia
likimas todėl paryžiuose lyja vakarais nemaišau arbatos
su vyriškais žodžiais oh dear šiandien dar tavęs
nemačiau nemėgstantys vyno vaikai sega sagas
bobulytėms naktim ir tyliais pasipasakojimais grimzta
realybėn tąsyk sakydavom dear – neužmiršk gyvasties –
iškrentantys žodžiai iš rankų rankos iš kūnų kūnai iš
lovų svetimų vyrų ir moterų galūnės skamba 32 savaitėm
anksčiau oh dear šiandien dar tavęs nemačiau įsuktas
kūnas į kišeninio laikrodžio rodyklę nedylančią skaudžiai
duriančią į paslėpsnius į tylą į miegą į ratą neužburiantį
nieko įkypai sunertos rankos į save į savo gera šykščiai
dalijantis su kitais savo vandens indais latakais
branduoliais ar sėkla oh dear neužmiršk gyvasties taip
slaptingai pragystančios tavo ir mano plaukuos kai
kas rytą piktai susipykstam neradę tuščių rankraščių
prirašytais sakiniais šiandieną teturim tik dieną rytoj
liks kriaukšlelė laiko – atrasim my dear kaip sninga
sacharoj


masaraksh















