gal tu?

Mintis, kai giliai išsiaria tarpuakį
Ir nieko nematyt pro tamsius lango akinius
Aš pajuntu savy atgimstantį vilkolakį

Kuris rašaline dėme nubėgt per popieriuką pratinas
Baisiausia jog tai nebūdinga mėnesienai
Many jis vėl atgimsta saulei kylant ir net dieną.

Ir aria smegenis labai aštriais noragais
Tik ką tuščioj galvoj pasėti?
Juk obuolių pyrągą aš protėvių žemelėj sotų auginu

O tas vilkolakis nelemtas
Tipena <velka> rašalu žingsnius pirmuosius
Gal krikšto sakramentą nori duoti tu?