Perskaitęs nesijuok, o įsirašyk į draugiją

tą vakarą, kai sutikau tave,
kažkur toli į sūrią jūrą skendo saulė,
ir buvo taip tylu, ramu, kaip būna tik kape,
tiktai ne čia, postmoderniam pasauly,
kur atmosferą teršia teršalai,
pradurdami ozono sluoksny skylę,
kur dūsta gėlės, paukščiai, vabalai,
ir klimatas kasmet labiau sušyla …

o tau – ant visko nusispjaut!

tu užmiršai, jog tavo šaknys,
lyg šimtamečio medžio žemėj slypi,
tavęs nejaudina žvaigždėtos naktys,
tu nematai, kaip Suvalkijoj vyšnios žydi…
tu negirdi, kaip varnos kranksi ankstų rytą,
kaip dūzgia bitės gėlėse …
tu negirdi, kaip mykia karvės,
kaip rūkas kloja pievas palengva…
per dieną prisiuostęs miesto smarvės,                           
per naktį neužmiegi – sukasi galva …
tu nežinojai, nežinai ir nežinosi,                                   
iš kur esi atėjęs, kur eini,                                               
ir neturi, kam pasiskųst, kam pasiguosti,               
ir pats padėti niekam niekuo negali …