Vieno penktadienio istorija (skiriama Nevermore, mano keistajai meilei)

Veikėjai :
Nakvišėlė – Ieva (dvyliktokė, depresyvi, juodai besirengianti, akiniuota, ciniška, su polinkiu į alkoholizmą. Stengiasi atrodyti bjauresnė nei yra iš tikrųjų. Įsimylėjusi Tomą.)
Nevermore – Tomas (Tylus, kompleksuotas, juodai dažytais plaukais. Pradedantis poetas. Nerūko. Geria mažai. Nekenčia, kai jį kas nors paliečia)
Miro – (Nakvišėlės draugė, metais vyresnė. Puiki sugėrovė. Kartais mėgsta erzinti žmones.)
Kryžius – (Miro draugas)
Alina – (Tomo pažįstama, labai linksma ir kupina gyvenimo džiaugsmo)
Ania – (Labai draugiška dvyliktokė. Nakvišėlės pažįstama.)
Olga– ( iš matymo žinoma baro lankytoja )
(Prašom netapatinti herojų su realiais žmonėmis, nors tokie žmonės tikrai egzistuoja ir visa istorija yra „based on true facts“ he he he ...)

(Tamsu, skamba telefonas. NAKVIŠĖLĖ atsiliepia. Skambina ANIA )
- Alio?
- Tai einam ryt gert?
- O kokia proga?
- Taigi paskutinis skambutis. Ir dar penktadienis...
- Gerai...o kur einam?
- Nu kaip ir visad. „Galera“... penkta valanda vakaro gerai?
- Kodėl gi ne.
- Labanakt.
- ...

(Praviros vonios durys. Ant grindų išmėtytos šukos, butelis nuo vyno, peleninė, laikrodis (rodo pusę pirmos), tuščia dažų dėžutė (Dažai spalvos „Blue black“). NAKVIŠĖLĖ dažosi plaukus, truputį girta, išterlioja vonią, spintelę, rankšluostį. Verkia.)
NAKVIŠĖLĖ.  (monotiniškai) Rytoj paskutinis skambutis... kruvinasis penktadienis... su mirusiom gėlėm... su idiotiškom kalbom... su Šventom Mišiom bažnyčioj...
...visa klasės šaika  plauks Nemunu surūdijusia barža... kad jie kur nuburbuliuotų... o aš eisiu gert... vėl gert... kažin, kur mano uniforma...
blyn, bet kaip šalta... (pažiūri į veidrodį, staiga ima juoktis)... ausys irgi bus juodos. "Blemba"...

(Rytas. NAKVIŠĖLĖ eina per pievą apsiavusi aukštakulniais batais. Einasi sunkiai. Juoduose plaukuose viena šviesi sruoga)
NAKVIŠĖLĖ. Kad mane  kur velniai, vėluoju. Po velnių tą paskutinį skambutį... Koks piktas vėjas...Šiandien tinkama diena susitikti Nevermore.
(dainuoja) The boy that you love, is the man that you fear...

(Vakaras. Baras – rūsys. Groja  „black metal“. Pilna įvairios „neformalų“ publikos. Prirūkyta. Prie kampinio staliuko sėdi Nevermore, nuleidęs galvą. Ant stalo bokalas alaus.)
NAKVIŠĖLĖ (įeina, apsirengusi juodai, jau be aukštakulnių) Atsiprašau, vėluoju. Šiandien šūdina diena. (prisėda prie to paties kampinio staliuko, užsirūko). Kaip tau sekasi?
NEVERMORE Normaliai.
(kurį laiką abu tyli, NAKVIŠĖLĖ nervingai sukinėja peleninę, stengiasi nežiūrėti į NEVERMORE.)
ANIA (nuo gretimo staliuko) Ei, Ieva, ko be alaus? Taigi nuodėmė penktadienį negert. Ir taigi paskutinis skambutis.
NAKVIŠĖLĖ. Mėgstu daryt nuodėmes.
ANIA. Bet tik ne tokias dideles !
NAKVIŠĖLĖ. Gerai, įkalbėjai. (ironiškai)
(nueina prie baro pirkti alaus.)

(Prie staliuko prisėda ir vėl nueina nepažįstami žmonės. Kažkas atsineša bokale vandens ir pamerkia puokštę apvytusių tulpių.
Ateina MIRO su  KRYŽIUM. Po to dar keletas žmonių.)
NAKVIŠĖLĖ. Kaip noriu šiandien nusigert. Antras bokalas...
MIRO. "Blemba", "ot" alkoholikai. (juokiasi)
NAKVIŠĖLĖ. Nenoriu būt alkoholike. Nenoriu degraduoti... aš... tik šiandien... Šušikta diena. Viskas nervina. Paskutinis skambutis, ble... O molinį skambaliuką, kurį man padovanojo, norėjau mest į sieną. Visa mokykla buvo pilna mirštančių gėlių kvapo...mokytojai kalbėjo nuobodžias nesąmones apie šviesią ateitį... man galvą skauda jau nuo viso šito prakeikto pasaulio...
MIRO. Juk seniai aišku, kad mums jau viskas nuspręsta. Užtai ir išgeriam.
NEVERMORE (atiduoda NAKVIŠĖLEI savo alų) Imk, aš tikrai negersiu.
NAKVIŠĖLĖ. Gal koks užnuodytas? (paragauja atsargiai)
(visi nusijuokia)
MIRO. Tai, klausyk, Ieva, davai iki dugno.
(sudaužia bokalais, NAKVIŠĖLĖ tik vos paragauja)
MIRO Nuvylei mane ...nuuuuu...
NAKVIŠĖLĖ (staigiai ir gana piktokai užsiverčia bokalą ir vienu ypu išgeria) Va!
KRYŽIUS. Nori, aš tau dar pastatysiu?
MIRO. Čia man ar jai?
KRYŽIUS. Abiem.

Ateina ALINA. Su ja – juoda nepažįstamoji, kuri pasirodo besant OLGA.
ALINA. Sveikučiai!!! (puola su visais sveikintis, susipažįsta su NAKVIŠĖLE. Jos smagiai plepa kartu)
OLGA. (Kreipasi į NEVERMORE)  Ko toks tylus?
NEVERMORE. Šiaip... tai kam kalbėti.
OLGA. Oi oi oi... (suvelia jam plaukus)
NEVERMORE(įsiunta) Niekada, niekad neliesk manęs!!!
( Ji nusijuokia ir dar kartą brūkšteli delnu jam per plaukus. NEVERMORE išbėga, palikęs viską. NAKVIŠĖLĖ išbėga paskui. NEVERMORE sėdi ant laiptų)
NAKVIŠĖLĖ (Nori apkabinti, bet paskutiniu momentu sustoja ir atsargiai atsisėda šalia) Kas nutiko? Ko tu pabėgai? Juk ji tik juokavo...
NEVERMORE. Ne tame esmė.
NAKVIŠĖLĖ. Prašau, neįsižeisk taip... Na ,kas tau atsitiko? Džyzas, juk tu vos neverki... Einam atgal. (isteriškai) Na, nekvailiok!
NEVERMORE (atsistoja ir išbėga į lauką)

(NAKVIŠĖLĖ nori bėgt iš paskos, bet sustoja, įsikabinusi į laiptų turėklą. Nusiima akinius ir šluostosi akis. Tuo metu ji atrodo netgi savotiškai gražiai – išblyškęs veidas, liūdna išraiška, tamsiai išdažytos akys, pajuodę paakiai... lūpos virpa kaip mažam vaikui, minutėlę atrodo, kad tuoj ims raudoti, bet susitvardo.)
NAKVIŠĖLĖ (tyliai, pati sau) Na ir bėk.. visi nuo manęs pabėga... o aš..aš myliu tave... Ką man daryt? (tonas pasikeičia, į beveik isterišką )Aš parašysiu tau laišką.. kai išvažiuosiu į Vilnių mokytis... po velnių, juk išvažiuosiu greit... aš viską parašysiu... parašysiu, kaip geidžiau pajusti tavo plaukų švelnumą.. kaip norėjau žiūrėti į tavo akis... kaip norėjau glostyti tavo išbalusią odą... priglausti lūpas prie tavo užmerktų vokų... parašysiu, kaip iš pasalų stebėdavau tave.. tavo katiškus judesius... melsvas kraujagysles, persišviečiančias per tavo kaklo odą... tavo rankas... kaip norėjau kad paliestum mane... Kaip norėjau, kad man parašytum eilėraštį, kurį rašei kitai... O tu negalėsi man nieko padaryt, negalėsi priekaištauti nei teisintis... tu nežinosi, kur aš gyvenu... tada bus idealu, nes daugiau pasistengsiu nematyt tavęs... tik.. noriu kad tu žinotum, ką aš jaučiau... o dabar man nieko nelieka, tik viską slėpti savyje... tiesa, man lieka ir alus...

(Lipa laiptais žemyn, atgal į baro rūsį, kliūva už ilgo savo sijono, svyruoja) Alaus alaus duos Dievas daugiau... (dainuoja pusbalsiu). Ū(Sugrįžusi atsisėda prie staliuko, užsirūko, žiūri į tuščią NEVERMORE vietą.)
NAKVIŠĖLĖ (kreipiasi į ALINĄ) Pabėgo mano meilė... neįkalbėjau grįžt.
ALINA (Staiga surimtėjusi) Ką? Rimtai meilė?
NAKVIŠĖLĖ (labai liūdnai) Ką tu... Aišku, kad juokauju.
ALINA (žiūri susidomėjusi) Įdomu įdomu..ar tikrai juokauji? O jis juk grįš, matai kad kažkokias kasetes paliko... o man laikas (atsistoja ir išeina)
(NEVERMORE grįžta, atsisėda į savo vietą, geria alų)
NAKVIŠĖLĖ. Viskas gerai?
NEVERMORE. Ką?
NAKVIŠĖLĖ. Klausiu, ar viskas gerai...
NEVERMORE. Taip...
(kurį laiką tylėdami abu geria)
NAKVIŠĖLĖ. "Nafig" viską... visai pasigėriau... Žinai, aš turbūt net neprisiminsiu, ką tau sakiau, bet..aš myliu tave... (pažiūri paklaikusiu žvilgsniu, po to užsidengia veidą rankomis, tyliai keikiasi rusiškais keiksmažodžiais)
NEVERMORE. Neprisiminsi? O aš.. turbūt irgi tave myliu...
NAKVIŠĖLĖ (pakelia galvą) Na ir kas iš to?
NEVERMORE Tu girta...
NAKVIŠĖLĖ. (ironiškai) Taip? Tikrai?
NEVERMORE Gal... gal nori važiuot pas mane ?
NAKVIŠĖLĖ. Ką? Kur aš tau tokia važiuosiu...
NEVERMORE (Vos šypsosi, nubraukia nuo akių plaukus, žiūri į NAKVIŠĖLĘ)
NAKVIŠĖLĖ. Gerai... važiuojam...
(NEVERMORE ištiesia ranką, NAKVIŠĖLĖ pažiūri į jį, nusišypso ir papurto galvą. Už rankos neima. Abu išeina.)

(Antras veiksmas bus tuoj parašytas) :)