Tėvų namai

Balta dulkanti juosta nelygiais kalneliais lig Skuodo kilsnota
Ties Nevočių Maro kapeliais vaivorykštės kaspinu linko
Ant aukšto prie lango, jaunystės sapnams jau nunokus,
Gyvenimo siūlą jau tempėm ir kandom dantim šeimininko
Į pietų saulėtąją pusę, į taką per užgalius daržo sumintus
Ta juosta apdaigstyta medžiais, namais apręsta skrupulingai,
Šakojasi tyliai kampuoto šešėlio kirstais labirintais,
Užumiesty alma per akmenį brendančių upių nutįsusiais vingiais
Kiemo žolelėj bambliai ritinėjos kačiukais. Sūpynės
Po obels senosios šaka pakabintos vis pustomos atgaišo vėjo
Prie namo jazminas sukriošęs šakas raizgalynėm supynęs,
Ir lietūs per klevo šakas, nuo šiaudu apklotojo stogo varvėjęs
Troba su įsprogusiu lango stiklu jau krypo grėsmingai į šoną,
Daiktus suskirstėm krūvelėm, ant pečiaus virvės sušlapusius korėm
Gyvenimo prasmę ir valgį, ir graudžiai kentėtą svajonę
Mes lipdėm kaip bičių jau seną tranų ir vaikų nutupėtąjį korį
Lig stalo išaugti reikėjo, dar akys žemiau už palangę
Ilgiau pasėdėjus jau galvos mieguistos į naktį ant kaklo nulinksta
Ir raganos geros sapnų palytėtos niūniuoti nevengė
Kol rytas apglėbdavo dieną įkyrią, o kartais ir linksmą
Kelelis iš miesto namo mėnulio geltom įstrižai sukapotas
Užpiltas gyvybės, pavasario žiedu pakvipusio skambančio lauko
Per Žydų ganyklas lingavo skambėjo vestuvinėm puotom,
Viržyne nutūpusio paukščio lizdais apipintos ir kaimiškai jaukios
Mokyklos takai tarsi medis, kur ropštis reikėdavo sunkiai
Klasiokų veidai įsirėžę į viso gyvenimo lamdytą baltąją drobę
Paeina, nueina, sugrįžta, žiemų užpustyti pablunka,
Bet šviečia ant žydinčio sodo miražais tą laiką apgobę
Ilgai aš svajojau mamai gražiausių eilių ir dainų parašyti,
O jos tik liepsnodamos gruzdino, alpdamos krito ir skraidė,
Bet žodžiai manojoj dainoj nesutilpo ir popieriaus lapas įplyšęs
Niekingai, beprasmiai margavo į virvę sumaizgiotom raidėm
Namai be mamos, kaip žmogus be savojo Angelo sargo
Nebūna, nešildo, nors nuodėmių krūvą didžiausią sukrovęs turėtum
Tos rankos taip sunkiai mus vedė į laimę per juodąjį vargą
Kad upės ir girios žemaičių kaip burtai grožiu amžinai užkerėtų
Ak, Mama mieloji, man ašara šykščiai ant skruosto šiandieną ištryško,
Kai šias eilutes aš rašau nevilty tavo šviesųjį veidą atminęs
Jis šventas ir mielas kaip sūrinto vandenio priimtas krikštas,
Kaip kloniai prie upės, pavasario sodais baltuojanti mano gimtinė
Šventės Vainikų beržo šakelės į durų staktas atsirėmusios žvalgės
Kiemelis iššluotas ir gelsvojo smėlio dulkelėm nuo kelio apsėtas
Tėvas pavargęs iš lentpjūvės grįžo, padėjo ant stalo savaitinę algą,
Šeimyna nuo upės švariai nusiplovus pareina per naktį ilsėtis
Rytmečio saulė pakilus švytravo ir tiško riedančių dviračių ratuos
Būriais virbališkiai – ir mergės, ir vaikiai – skubėjo bažnyčion
Jie buvo rankoves spalvoto drabužio gražiai lig alkūnių atraitę,
Mergaitės į susuktą kasą įaudusios rūtos šakelę kaip nytį
Ir tolimas vaizdas kampelio mažyčio tuoj keičias į kitą
Tėvo rankos, ak rankos, žemelės spalvų prisigėrusios, pilkos
Palikęs gerumas ir lūžio skaudumas skambėjo tą varganą rytą
Prie lydimo karsto giedotinio žodžio ramybe užpiltas
Dabar, išlydėjus jau ilgą pasaulį iš žemės šviesios karalijos,
Suskaičiavus ant pirštų kelius ir takus išardytus, iš naujo sudėtus
Ir viską iš laimės ir vargo dienų skrupulingai ranka padalijus,
Nė vienas neliko be žemės lopelio vaikystėj tėvų pažadėtos
Išsinešiau eidamas kvapą namų ir numestą kryžkelėj tylintį Kristų
Laikau juos padėjęs prie knygų lentynoj. Juk žmogui prireikia
Kiekvieną žingsnelį apmesti, atausti, pakilti ir kristi
Ir netektis savo suvokti, ir linkstantį kelią prasmingai įveikti