* * *

Migrenos juostomis, duobėm ir kilpomis,
Ir bulvių drapanom prie laužo, prie žarijų.
Į celių tylą kai nuogi netilpome,
Prie kedro šmėklos vakaras prarijo.

Ir sirgo jūrlige sapnai ir valtys,
Žalčiukais rangės vakaro sirenose.
Žibintų skersgatviai pasotindavo alkį,
O gatvės išsivesdavo į vienumą.

Šlavėjo šluota žignsniais parašytais,
Stebėt gali – sapnuoja miestas gaisrą,
Tarytum niekad neišauštų rytas,
O buvo tiek prašyta tiek atleista

Krauju, ar prakaitu, iš dievo kvapo,
Paparčių klostėse rasa užnuodyti,
Palaimintais suluošintais juk tapom,
Pagarbintais, švytėjimu ir kodais

Neįsibrausim į kaštonų rojų,
Rūpintojėliu gimstame prie vartų,
Save tarytum lietų pakartojam,
Už mus, už tuos kur niekad neištartų,

Tiesios ir melo visko kas tarp pirštų,
Rašys tyla. Po kojom krenta gėlės,
Už tuos kas per gyvenimą į mirtį,
Jau niekad nesuklups -
                                    neatsikėlę...