Beprotiška lyrika paliktuose likimo valiai kūnuose

iš moters arti nervų priepuolio ribos gyvenimo

    Kambaryje viešpatavo meniškas chaosas. Už kurio jos žvilgsnis visai neužkliūdavo. Ne tas rūpėjo.
    Nebeturėjo jėgų skirti dėmesio dar kam. Vos užteko kvapo jausti save pačią. Slampinėjo. Autopilotu. Visko, ką paimdavo ranka, nebejautė nei svorio, nei svarbos. Prisiminimai apsivijo kaklą tartum siūlai. Gerklas švitriniu popierium blizgino dusulys. Kaip ji galėjo? Pražiopsot. Akimirką, kuri jos gyvenimą būtų pakreipusi kita linkme. Paaiškinimo sau nerado. To negali būt. Nebesuvokė kas darosi. Odą pradėjo niežtėt. Nežinia. Negalėjo pakęsti sąmyšio galvoje. Kiek gi gali tai tęstis?
    Reikėjo tučtuojau atsakymų arba mažiau klausimų. Galynėjosi su tuo, ką galėjo tik įsivaizduot. Kiekvienąsyk jausdavo priartėjusi. Taip arti. Prie sienos. Kurios negalėjo įveikt. Ir turėdavo grįžt. Atgal. Kas siutindavo. Ten, kur anksčiau ji jautėsi padėties šeimininke, dabar nerado sau vietos. Galėjo atsiduoti bet kam, kas pagaliau ją nuramintų. Išsitiesė ant sofos kaip suglamžytas popierius. Norėjosi tai pamiršt ir kuo greičiau. Bet kiekvienąsyk kai jai pavykdavo trumpam užsimiršt, ji jautė tą ypač, kad nebeturi dalies savęs. Lyg kažkas būtų apvogęs. Jautėsi išduota, apleista gyvybės, bejėge ginčytis su savim, jei kuo ir kalta, tai bent jau neįgalia ką pakeisti. Jausmai suposi kūne tartum hamake. Mintys rujojo. Turėjo begalę žodžių, galėjo iššaudyti visus automato serija, o nepratarė nė vieno. Susikaupti. Reikia. Prisiminti, įvardinti kodėl. Užsiimt veikla, kuri ją išblaškytų. Dažnai taip jau pavyko ir buvo tvirtai įsitikinus, kad pavyks ir šįkart. Hipnotizavo save. Nemokėjo pasiduot. Taip lengvai. Niekada. Net tada, kai to beprotiškai norėjos. Laikiną silpnumo akimirką. Bet tuomet griebdavosi šokolado. Nors ir buvo girdėjusi, kad žmogų labiausiai sužlugdo pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, bet sau to netaikė. Atsitiktiniai komplimentai, vardan kurių galėtų nusišypsoti buvo tos švelnios it šilkas užuolaidos, kuriom ji dabar troško užsitraukt savo gyvenimą. Šypsena jos veide tapt skydu. Savitvarda partneriu, kurio parankę apsivytų it meilužė. Eisena, kad ir dykuma, dizainu. Pasiryžo atiduot visą likusią save, kad tik jai pavyktų. Net jei taptų savižude. Dar likusių svajonių.

  iš vyro po besąlygiškos kapituliacijos prieš feminizmą gyvenimo

    Skendėjo rūke karts nuo karto išleisdamas iš n-tos cigaretės dūmų ratilus. Pastatė užtvarą. Anksčiau negalėjo pakęst žmonių minioje, dabar negalėjo tverti ir vieno žmogaus artumo šalia. Stiklas „rusiško kokteilio“, į kurio sudėtį įeina visa kas papuola po ranka, buvo pusiau nugertas. Lygiai taip pat kaip ir jo gyvenimo laikas. Jautėsi tartum krautųsi lagaminus. Emigruotų iš čia. Ir ilgesys viso to, ką paliks, išsiliejo prakaitu jau dabar, dar nepalikus. Visi prisiminimai įgriso tartum fotografijos, į kurias tiek daug žiūrėta. Tarpusavio santykių aiškinimąsi paliko kaip tik tuo metu kai tai jau prilygo politinėm diskusijom. Laukti eilutėje pasiimti autografo? Buvo ne jam. Andersenu irgi savęs nelaikė. Tos visos pažintys, ta visa nuspėjama seka jam jau buvo supanašėjusi su dar vienos cigaretės surūkymu. Amūrą pasiuntė pas Robin Hudą taiklumo pasimokyt.
    Prisiminė berniuką paplūdimy, kuris ilgai stebėjęs mergaites mėginančias supilti iš smėlio figūras, po kurio laiko, norėdamas kuo padėt ir taip prisijungt, priėjo ir paėmęs jų nenaudojamą, paliktą be dėmesio, plastikinį laistytuvą prisėmė jūros vandens. Kad joms nebereikėtų vargt atsinešinėjant tokiom kaip jų mažutėm saujom. Mergaitės dailino viską, prie ko tik prisiliesdavo. Jam tam trūko kantrybės. Pagaliau perpratusios laistytuvo naudą, kažkuriuo metu jos atėmė iš berniuko savo laistytuvą ir pradėjo pagal paskirtį juo naudotis pačios. Berniukui tik iš šalies leido stebėt savo smėlio kūrinius. Arčiau neprisileido. Netikėtai mergaitės leidosi bėgt kopų link. Berniukas, nežinodamas ko, leidosi joms iš paskos. Pastebėjusi tai, viena iš mergaičių grįžtelėjusi atgal įrėmė berniukui į krūtinę savo ištiestą delną ir taip jį sustabdė. Jo perdėtą dėmesį virtusį įkyrumu. Berniukas iki tol dar nežinojo kaip svarbu gyvenime išmokt būt mandagiu ir netapt įkyriu. Mergaitės delnas, prigludęs prie jo dar mažos krūtinės, negalėjo pargriauti, bet sustabdė ilgam. Jau tik žvilgsniu palydėjo nuo jo tolstančią, aiškiai jį pamokiusią, mergaitę. Net dingus kopose nebandė pasekti, o apsisuko jūros pusėn ir priėjęs krantą ėmėsi rankioti kiek dailesnius ar kuo išsiskiriančius akmenėlius. Už savo nugaros pajuto parbėgusias iš kopų mergaites, karts nuo karto pasisemiančias vis dažniau laistytuvu iš jūros vandenį, bet taip ir neatsisuko jų pusėn. Delnas, įremtas į jo krūtinę ir sustabdęs jo, nieko nepaisantį smalsumą, buvo dar karštas. O įžeista krūtinė virto nugara..
    – Išmokęs pasiduot, nebūsi nugalėtas, – kaip maldą nors trumpam save apramint pakartojo.

    iš pasaulio krašto, kur gal kada susitiks simpatijos ir antipatijos pora sušokt valso drauge

    Baigė bėgti su vienais plaučiais. Pasiekus pakrantę šluostėsi prakaitą. To užteko, kad nurimtų. Apsidairė. Nieko, išskyrus siluetą tolumoje, neišvydo. Apgraibom nusirengusi, puolė į vandenį. Nuovargis nuslydo į kojų pėdas. Debesys vaikės vienas kitą. Bangų mūša stiprėjo, nesiryžo galynėtis su už ją stipresne stichija. Krantas pasišiaušė bangom. Pati mėgavosi jos kūną taip ir neįstengiančiom pargriaut srovėm. Išlipus į krantą, pasisuko link silueto, kuris, kaip ir tikėjos, buvo ten pat. Nei priartėjęs, nei labiau nutolęs. Apsišluostė drebančią odą. Įsimovusi į bridžus, prisėdusi ant pasitiesto rankšluosčio ir įdėmiau įsižiūrėjo į siluetą. Ten buvo pora. Nors stovėjo kaip viena. Nejudant. Apsikabinę. Gal bučiuojas? Nieko sau, rado vietą kur. Audra artinas, ką jie sau mano? Norėjo jau kilti, bet smalsumas pagavo dar pabūt, pastebėt juos ten tolumoj..
    Vyras ir moteris, tartum ką tik įsimylėję, stovėjo apsiviję rankom. Vėjas padūko. Jie ką, visai kvankt? Užsimiršo? Bet jiedu kažką tokio turi, traukia. Gal dėl to žvelgdama į juos, nepastebimai nurimo pati. Drebulys stojo purtęs. Tik vandenyne siautėjo bangos. Tartum grasintų nors trumpam abudu išskirt. Bet jie tik tvirčiau prigludo vienas prie kito. Stovėjo it švyturys savo uostų dar beieškantiems laivams. Staiga, jai turbūt pasivaideno, pasirodė tartum jie šoktų. Jos suknelė plazdėjo į visas puses nelyginant burės. Sukosi aplinkui. Tarsi glamonėtų.
    – Bepročiai, rado kur valsą šokt!.. – išsprūdo jai garsiai.
Pora atsisuko. Ji jau pakilo eit, supratusi, kad padarė klaidą, bet tolumoje išvydo pakeltą ranką. Įsižiūrėjus, ji atpažino savo tėčio seną megztinį su „striptizioršos“ apie stulpą piešiniu, kurį ji pati kartais išprašydavo jo leist juo apsivilkt nueit į šokius. Paerzint bernų fantazijas. Dabar turėjo palaukt. Pora jau artėjo jos link.
    – Nemandagiai čia kažkaip išėjo. Ir vėl Cekauna Zose išvadins tėtis... – pamislyjo panosėn.
    Netrukus prisiartinus, ji įsižiūrėjo į moterį. Nepažįstama.
    Tėtis prabilo pirmas:
    – O tu ko čia?
    – Pats ko? – vos susiturėjo neištarus.
    – Susipažink, čia... – iš lėto pristatė nepažįstamąją tėtis. Iš to, kaip tai ištarė tėtis, ji suprato, kad toji moteris jam svarbi, kažką reiškia. Ištiesė ranką.
    – Tu turbūt Šalnė? – pasiteiravo vis dar nepažįstamoji.
    – Iš kur žinot? – vėl vos neišsprūdo.
    – Je, – linktelėjo.
    – O jūs turbūt burtininkė, kad viską žinot? – šito jau nebegalėjo išlaikyt.
    – Ne, ne tiek jau daug ir žinau, bet apie burtus šiek tiek, rodos, išmanau. Mudvi, tikiuos, apie juos dar pašnekėsime, bet tik toliau nuo va šito burtininko, – nusišypsojo atsisukus į tėtį ir žnybtelėjus jam į parankę.
    – Nu nu, apie b u r t u s.. Šiam vakarui man jų gana... – pamanė sau.
    – Čiukčia jis, – ištarė jau balsu drąsiai. Pajutusi, kad josios tėtis šiandien  toli toli ..

    Mintis, kada nors atsiradusi vienam pasaulio krašte, gali tapt kūnu kitam pasaulio krašte.