Įsviesk į ugnį, kam tau reikia,
To inkilo su dviem skylėm, papuvusios
Medienos tvaiko, manęs rūdijančios
Nuo nuospaudų, dantim į dangtį ardančios
Atomų tvirtą būvį.
Galiu iššauti jeigu tamsuma mums reikš hibridą,
O tu išbūsi juo bent tris to kelvino laipsnius.
Moliusko apave radau raugintą grūdą,
Jis tavo, kaip ir grįstas grindinys, nuo
Jo kvėpavimo latake greitkelį uždarė.
Negalim įskaičiuoti šito mišraus žingsnio,
Atodūsis jau paskutinis lyg šaukštelis sirupo
Glitaus, suriški į pavėsį hienų gaują,
Sugirdyki mane į lapą rašliavos.