kas rytą
šokinėdavom peroksidinių
vandens lelijų lapų tiltu
ir
ant jo krašto atsisėdę
taškydavom purslus
o dieną
basi išlėkę pievon
ganydavom drugių būrį
ir
laumžirgiais aplipusiais plaukais
tykodami tarp meldų
žemės vagose
gaudydavom pro šalį
skrendančias varnų plunksnas
(juk taip norėdavom pakilti)
ir vakarais
variniam danguje
įpūtę begales žvaigždžių
per šiaudą
skubėdavom namo
atverti langines
kad nepaklystų
kitas rytas
ir
atgabentų per naktį
prinokintas saulės uogeles